.

 Audrys Karalius Architektas, architektūros kritikas (Lt)
Architektas, daugybės architektūrinių ir tarpdisciplininių renginių organizatorius bei kuratorius, architektūros kritikas, portalo “Pilotas.lt” redaktorius. Audrys Karalius yra kultūrinių tautos vertybių puoselėtojas ir miesto antropologijos tyrinėtojas, Europos Sąjungos Šiuolaikinės Architektūros premijos (Mies van der Rohe fondas) nepriklausomas ekspertas nuo Lietuvos.
 
archfondas.lt
Rodyk draugams

Kartais kiekvienam iš mūsų tenka sutikti unikalų žmogų, kurį ne tik sunku apibrėžti vienu žodžiu, bet ir daugelis apibūdinimų nelabai kuo tepadeda. Visgi teks pabandyti. Šį kartą „Miesto pokalbiuose” svečiuojasi buvęs mokslininkas, VU dėstytojas, verslininkas, o dabar - įvairių socialinių iniciatyvų kūrėjas, anarchistų judėjimo narys Darius Pocevičius. Jis yra literatūrinės svetainės „tekstai.lt” autorius, vienas iš [...]

Pirmoji pažintis su Kristianija įvyko vartant Vilniaus turistinį gidą, kur Užupis palyginamas būtent su šia erdve Kopenhagoje. Sudomino, todėl prisižadėjau tą vietą aplankyti. Ir aplankiau. Kristianija man tapo laisvės, gatvės meno, skirtingumo ir įvairovės simboliu. Nuo pagyvenusių, bet vis dar neatsisakančių laisvės ir maišto idėjų hipių, anarchistų, skvoterių, menininkų, klajoklių, valkatų iki pačių įvairiausių jaunimo [...]

Maksimas Karakulovas priklausė radikaliai menininkų grupei „Radek”, dalyvavo kampanijoje „Prieš visas partijas”, rengė pirmus rusiškus flešmobus ir organizavo apsikeitimą knygomis. Šiandien jis kuria alternatyvios ekonomikos tinklus. Ši ekonomika paremta Kropotkino ir šiuolaikiškesnių anarchistų – Bobo Blacko bei Zerzano – savitarpio pagalbos idėjomis. Prieš pusmetį (straipsnis rašytas 2009 balandį – vert.past.) jis su draugais internete [...]

Coming Soon… Celibato kultūra Trijų paskaitų ciklas Dedikuojama Mantui Adomėnui Celibatas (lot.), 1. žmonių pasakymu, gyvenimas mergystėj, arba nesituokiant; 2. griežtesne prasme, atsižadėjimas ar bent pasižadėjimas laikinai ar amžinai nesituokti; 3. katalikų bažnyčios aukštesnių šventimų dvasininkų celibatas yra: a) visiška ir amžina skaistybė; b) draudimas tuoktis, gyvent draugėj ar bendraut su kai kuriomis moterimis ir [...]

               
Jono Meko vizualiųjų menų centras, remiamas Kultūros rėmimo fondo, kuria dokumentinę videoapybraižą „Bežiūrint į Lietuvą”. Filmo tema - Lietuvos žiniasklaidos ligos, kultūriniai ir socialiniai kontekstai, perspektyvos. Apybraižą sudarys septyni pokalbiai su teoretikais ir žiniasklaidos praktikais. Šįkart skaitytojams siūlome ciklo pokalbį su poetu, neseniai išleidusiu savo antrąją knygą, kultūros bei sporto apžvalgininku Donatu Petrošiumi.
[sutrumpinta]
Papasakok [...]

Pastaruoju metu išmintis mane aplanko tik sapnuose. Viskas jau gerai žinoma, nusibodę ir banalu. Ypač nyku darosi nuo intelektualinių svarstymų ir net filosofijos - nuo jos kartais tiesiog pykina.
        Juk filosofija dažniausiai yra beviltiški samprotavimai apie būties problemas. Pamanyk tik, žmogus klausinėja: o kas yra būtis? Iš ko ji padaryta? Kam padaryta? Kodėl visa tai [...]

                             
Faktai liudija, jog žmonės prieš dešimtis tūkstančių metų buvo kur kas agresyvesni. Todėl jie klaidžiojo nedidelėmis grupėmis, puldinėdami kitus. Tik maždaug prieš 15,000 metų mūsų protėviai tapo ramesni. Ėmė formuotis stabilesnės socialinės struktūros, hierarchija. Gimė pirmieji miestai, didesnio žmonių susibūrimo vietos. Deja, gyvenimo miestuose irgi negalima vadinti saugiu. Uždarose erdvėse dominavo pačios bjauriausios kitų žmonių [...]

2009 m. m. liepos 31 d. pačiame Sankt Peterburgo centre kamufliažine uniforma apsirengęs medžiotojas „iššaudė” visą būrį pusnuogių merginų gyvūnų kaukėmis. Tokią estetišką ir kartu radikalią akciją surengė Aljanso už gyvūnų teises aktyvistės, protestuodamos prieš Rusijos valdžios priimtą federalinį medžioklės istatymą, kurį laiko barbarišku ir nehumanišku. Aktyvisčių nuomone, šis įstatymas medžioklę paverčia nekontroliuojamu ir žiauriu [...]

                                    
Chebra, mes pralošėm. Mes buvome tie, kurie keturiolikmečiai perskaitėme Džeko Keruako naująjį testamentą „Kelyje”. Štai pirmasis sakinys: „Pirmąkart sutikau Diną netrukus po savo skyrybų”. Trumpai ir aiškiai. O štai paskutinysis: „Taigi, kai Amerikoj leidžiasi saulė, sėdžiu ant seno apgriuvusio upės molo, žvelgiu į ilgą ilgą dangų virš Niu Džersio, jaučiu visą neįtikėtinai didžiulį atšiaurios [...]