Fernando Botero - Lotynų Amerikos dailininkas ir skulptorius, savo darbais skleidžiantis žinią visam pasauliui. Šio autoriaus darbus lengva atpažinti iš vaizduojamų ekstravagantiškų apvalių formų figūrų.

Izoliuotas nuo meno

Fernando Botero gimė 1932 metais Medellín,  Kolumbijoje. Vaikystėje jo šeimai teko susidurti su pragyvenimo sunkumais, Fernandui būnant vos 4 metų amžiaus mirė jo tėvas. Jau būdamas vaikas Botero buvo labai užsispyręs ir sąmoningas. Pinigų trūkumas buvo didžiulė kliūtis mokytis ir tobulėti, kaip pats dailininkas sako: „Gyvenimas yra nepaprastas nuotykis, kai tu esi neturtingas”.

Miestelis, kuriame gyveno jaunas Botero, buvo itin uždaras ir konservatyvus, gyvenimas jame buvo paremtas stipriomis vertybėmis ir griežtomis normomis. Fernando jame gyveno iki 19 metų. Medellin miestelyje nebuvo jokių muziejų ar meno galerijų, todėl būsimas dailininkas buvo izoliuotas nuo tuometinių meno apraiškų, neturėjo jokio suvokimo apie pasaulyje vyraujančią kultūrą. Vėliau apie save menininkas pasakojo: „Aš negimiau apsuptas muziejų ir nusistovėjusios kultūros, todėl po to viską pamačiau visiškai šviežiu žvilgsniu”.

Būdamas paauglys, Fernando įstojo mokytis į toreadorų mokyklą. Bet jo, kaip toreadoro karjera baigėsi tada, kai jam pirmą kartą teko susidurti su gyvu buliumi. Didžiąją laiko dalį mokykloje jis piešdavo bulius ir kitus toreadorus. Pirmasis viešai pasirodęs Fernando piešinys buvo išspausdintas vietiniame laikraštyje, kaip iliustracija. Vėliau, 1948 metais, buvo surengta pirmoji jo, kaip menininko, paroda Medellin miestelyje. Tada jis nusprendė, kad savo toreadoro karjerą nori išmainyti į dainininko amatą.

Pirmieji dailininko paveikslai atspindėjo jo jaunystę ir gyvenimą Kolumbijoje, tai kas per ilgą laiką susikaupė jo vaizduotėje, pagaliau išsiveržė laukan. Išlaisvinta menininko vaizduotė atsispindėjo drobėje, o pats Botero, savo ruožtu, daug keliavo, norėdamas pažinti neatrastą pasaulį.

1958 metais dailininkas susilaukė ypatingo pripažinimo, kai buvo apdovanotas pirmuoju prizu kultūros ir meno renginyje „Salon of Colombian Artists”. Botero save identifikuoja taip: „Labiausiai kolumbietiškas iš visų Kolumbijos menininkų”.

Nenutylėta kritika ir satyra

“Aš tikiu, kad labai svarbu kurti tokius paveikslus, kurie patys savyje yra laisvi, lakios vaizduotės ir inovatyvūs. Nėra svarbu kurti kažkokius gražius dalykus, kurie tilptų į standartinius grožio rėmus. Tikslas turėtų būti, pasiekti tokį lygį, kuriuo būtų galima nustebinti ir pačiam būti nustebintam.” (Fernando Botero)

Atrodo, kad Botero paveiksluose vaizduojamas ramus gyvenimas ir peizažai, tačiau ypatingą svarbą čia užima sustabdytos situacijos akcentavimas. Daugeliui gali pasirodyti juokingi vaizduojami žmonės, kurie yra proporcingai išpūsti ar, nepabijokime to žodžio, stori. Dailininkas apie savo tapybos stilių pasako tiek: „Dailininkas dažniausiai pats nežino, kodėl jam patinka tapyti būtent tokiomis formomis. Tokią poziciją, formas pasirenkame intuityviai ir tik vėliau bandai paaiškint sau, kodėl yra būtent taip”.

Botero puikus istorijų pasakotojas ir, tuo pačiu, kritikas. Jo darbai tiesiogiai neatvaizduoja aplinkinio pasaulio - jie yra „įkrauti” kandžios satyros bei politinių komentarų energijos, kurią reikia sugebėti įžvelgti. Botero - itin produktyvus dailininkas, kurio darbai buvo eksponuojami įvairiose viešose erdvėse bei galerijose.

Jo piešiamos sunkiasvorės figūros atpažįstamos visame pasaulyje. Ir tai nėra vienintelis jo darbų bruožas. Paveiksluose iškeliamas iššūkis žmogaus vertybėms, skatinamas susimąstymas, todėl tai galima vadinti provokuojančiu menu, kuris išprovokuoja žmonės ne tik stebėti, bet ir kritiškai apmąstyti paveiksle vaizduojamus vaizdus. Botero tikrai nedrįstume pavadinti paviršutinišku tapytoju, bet turbūt nei vienas menininkas negali matyti pasaulio paviršutiniškai. Tik ne visi veliasi į provokuojančias diskusijas per savo kūrinius.

Lina Sabaitytė

miestoiq.lt

Rodyk draugams

Pirmoji pažintis su Kristianija įvyko vartant Vilniaus turistinį gidą, kur Užupis palyginamas būtent su šia erdve Kopenhagoje. Sudomino, todėl prisižadėjau tą vietą aplankyti. Ir aplankiau. Kristianija man tapo laisvės, gatvės meno, skirtingumo ir įvairovės simboliu. Nuo pagyvenusių, bet vis dar neatsisakančių laisvės ir maišto idėjų hipių, anarchistų, skvoterių, menininkų, klajoklių, valkatų iki pačių įvairiausių jaunimo subkultūrų atstovų ar tiesiog svajotojų kaip aš… Kristianiją drąsiai galėčiau pavadinti unikaliu kultūriniu projektu ir fenomenu, labiausiai priartėjusiu prie utopinės alternatyvios komunos idėjos - revoliucijos, kurią siekė įgyvendinti hipių judėjimas.

Vis dėlto jei tikitės išvysti kažką panašaus į Užupį, nusivilsite. Užupis, kur menininkai vis dažniau tampa tik pašaliečiais, pavertusiais rajoną patrauklia ir inovatyvia kaimynyste, bet būstus užleidę didesnį ekonominį kapitalą turintiesiems, per daug skiriasi nuo Kristianijos, kad išvis būtų galima lyginti. Šios erdvės nėra nei viena kitos atitikmenys, nei kopijos ar simuliacijos. Bent jau kol kas.

Kristianijos istorija prasidėjo prieš keturis dešimtmečius (1971 m.), kai grupė hipių išpjovė skylę kareivinių teritorijos tvoroje ir užėmė nenaudojamus pastatus. Tai buvo protestas prieš augantį vartojimą, neįkandamas būsto kainas Kopenhagoje ir kapitalistinę, vis labiau varžančią visuomenę. Nedidelė iniciatorių saujelė greitai išaugo iki kelių šimtų narių grupės, iškėlė savo vėliavą, pasivadino Kristianija ir pasiskelbė save nepriklausomais nuo Danijos įstatymų. Dėl pakankamai didelio maištininkų skaičiaus bei jų deklaruojamų liberalių laisvės ir tolerancijos vertybių miesto valdžia nesiėmė išvaikyti šios autonomiškos komunos, o tiesiog pavadino tai socialiniu eksperimentu.

Eksperimentu, kuris gyvuoja iki šiol, apima 34 hektarus teritorijos Kopenhagos centre ir beveik tūkstantį bendruomenės narių. Per tiek metų buvusi tolerantiška ir liberali bendruomenė bei jos laisvės utopija iš dalies išsigimė - Kristianija pastaraisiais metais susiduria su vis didesnėmis problemomis ir jos likimas tampa miglotas. Smurtas, agresija svetimiems, narkotikų vartojimas ir platinimas (ir ne vien lengvųjų, kurie iki 2004 metų buvo paskelbti legaliais ir toleruojami Kopenhagos valdžios), kovos dėl dominavimo narkotikų rinkoje, vertinga žemė miesto centre, kuri vis labiau traukia privataus sektoriaus dėmesį ir, galų gale, Danijos paskelbta ir gana agresyviai vykdoma Kristianijos „normalizacijos” politika.

Kita vertus, Kristianija nėra vien tik „Pusher” gatvė, kurioje vyksta narkotikų prekyba, platintojų kovos, riaušės tarp vietinių ir policijos pajėgų bei kuri yra labiausiai matoma bei atpažįstama turistų. Pirmiausiai, Kristianija yra žmonės, jų kūrybiškai sutvarkytos trobelės, gamta pačiame miesto centre, kuriami menai, auganti trečioji laisvų gyventojų karta ir vis dar gyvuojančios bendruomeninės idėjos. „Pralaimėtojų rojus” remiasi kūrybingumo, ekologiškumo, kolektyvinės atsakomybės ir laisvės veikti, pasipriešinti bei kalbėti vertybėmis. Tai bendruomenė sakanti griežtą „ne” mašinoms ir motoriniam transportui, vagystėms, smurtui, ginklams, neperšaunamoms liemenėms, stipriesiems narkotikams ir įvairioms jėgos subkultūroms (skinheadams, baikeriams ir pan.). Nors daugumos jų pastaraisiais metais jie neišvengia, tai vis dar bohemos ir kartais paskutinės vilties kampelis. Kaip vienas menininkas, gyvenantis Kristianijoje jau daugelį metų, pasakė: „Aš neturiu būti turtingas, kad mėgaučiausi laisve”.

Menas ir Kristianija neatsiejami dalykai ir tai, ko gero, yra vienintelis panašumas su Vilniaus Užupiu. Scenos menams, muzikai Kristianija turi keletą scenų ir kitų erdvių; vizualiniai menai slepiasi įvairiausiose dirbtuvėse didžiulėje teritorijoje. Kita vertus, freskos, graffiti, skulptūros - tai, ko nepastebėti įžengus į Kristianiją tiesiog neįmanoma. Jau prie vieno įėjimų pasitinka Marciannos Rydvald, vienos žymiausių Kristianijos tapytojų, freska „Norų medis” (1997). 2006 metais vieną šios tapytojos darbų įsigijo ir Danijos Nacionalinis Muziejus. Šiuo metu M. Rydvald gyvena Havajuose, bet jos idėjos ir estetinė raiška matoma keliuose visiems prieinamuose darbuose Kristianijoje.

M.Rydvald „Norų medis” (1997)

„Hipių mieste” labai mėgstama ir gerbiama taip pat yra fotografė Charlotte Ostervang. Nepaisant to, kad Kristianijoje gyveno tik epizodiškai. 2008 metais ji išleido Kristianijos gyventojų portretų albumą su trumpomis jų istorijomis - kaip pati sako, „nes jie yra žmonės, kurie didžiuojasi savimi ir savo gyvenimu”. Ostervang surengė ir parodą pačiame Kopenhagos centre, lauko ekspozicijoje - erdvėje, per kurią skubėdami į darbą praeina dauguma „normalizacijos” politikos šalininkų. Tylus protestas?

Dalis Kristianijos gyventojų pagal Charlotte Ostervang

Dar šešioliktame šimtmetyje Thomas More kalbėjo apie utopiją kaip apie salą, apsuptą jūros ir nuo lankytojų sergėjamą uolėtų krantų, apsaugotų gamtos ir meno. Utopiniai projektai šiais laikais - ekokaimai, miesto komunos, religiniai kaimai, kolektyviniai skvotai - visi jie ieško jų suvokimu idealios bendruomenės ir tobulo alternatyvaus gyvenimo būdo. Vis dėlto utopija dažnai ir lieka tik utopija - nepilnu ir neužbaigtu projektu. Neužbaigtu todėl, kad realios vietos visuomet susiduria su pasipriešinimu, išorinėmis įtakomis ir problemomis. Tą įrodė ir Kristianijos atvejis, 9 ir 10 dešimtmečiuose buvęs hipių, laisvės ir tolerancijos rojumi ir tik paskutinę dekadą susiduriantis su rimtais išlikimo klausimais. Kita vertus, jei laisvės utopija būtų taip lengvai įgyvendinama, ar ją iš viso būtų galima vadinti utopija?

„I think it‘s a symbol, a symbol of liberty” (Kristianijos gyventojas).

Už atradimą dėkojame: Sigitai Doblytei

Duobės viešnia

menoduobe.com

Rodyk draugams

       Pastaraisiais metais Lietuvos knygų pasaulyje atsirado įdomių naujienų ir išryškėjo naujų tendencijų. Kad ir naujas populiarus žanras - žurnalistinis romanas. Tačiau penktadienį, kovo 5 dieną, Lietuvos skaitytojų laukia dar viena naujiena - internetinio romano „Gomora.LT” premjera.

       Žinia apie jį CityOut komandą pasiekė populiariajame „Facebook” tinkle. „Jūs turbūt girdėjote apie paskutiniųjų dienų įvykius, kurie šiuo metu plačiai aptarinėjami žiniasklaidos ir visuomenės, narpliojami ir painiojami baigia apaugti gandais bei klaidingomis versijomis. Po visą šalį ieškoma įvykių priežasties ir kaltininkų. Būdamas pakankamai blaivaus proto suvokiu, kad yra tik laiko klausimas, kada visų įvykių dalyvių, tame tarpe ir mano, vardai bus paviešinti ir atiduoti teismui. Neabejoju, kad mane suras, todėl nesiruošiu slapstytis ar bandyti išvengti pelnyto atlygio už tai, ką padariau. Man tereikia vieno Dievo atokvėpio tam, kad permąstyčiau tai, kas įvyko, bei vidumi susitaikyčiau su pačiu savimi ir tais, kuriems prasikaltau. Čia rasite mano rašytus dienoraščius, kuriuos siunčiu nenorėdamas, kad visa ši istorija būtų išmesta į užmaršties šiukšlyną ar traktuojama kaip nesuprantama, keleto protą praradusių žmonių savivalė”, - štai taip prasideda, kaip skelbiama, vienas pirmųjų internetinių romanų Lietuvoje.

Jo autorius - kaunietis rašytojas Saulius Rimkus pasakoja nuodėmingą ir kontraversišką neįvardinto katalikų bažnyčios kunigo gyvenimo istoriją.

- Kaip sugalvojote ir kodėl nusprendėte savo romaną publikuoti internete? Ar tai lėmė finansinės priežastys (nedaug kainuoja) ar didesnio populiarumo tikimybė (visiems prieinamas)? O gal kokios kitos?

- Romaną rašiau per daug negalvodamas jo apie publikavimą. Po to, kai viena mano didžiai gerbiama ir mylima leidykla pradangino knygos rankraštį, nusprendžiau nepriklausyti nuo leidyklų ir publikuoti kūrinį pasitelkęs XXI amžiaus technologijas ir galimybes. Knygos kūrimas užėmė trejus mano gyvenimo metus, tad vargu ar kuri nors iš leidyklų galėtų sau leisti apmokėti visą darbui prie knygos sugaištą laiką.

Be to, vienas svarbiausių kūrybos akstinų yra ryšys su skaitytoju, jo atsakas į mintis, situacijas, knygos pavidalu išreikštas idėjas. Pastebiu, kad vis daugiau spausdintos informacijos ar literatūrinių tekstų skaitau savo kompiuteryje. Taigi tik laiko klausimas, kada internetinės knygos mums taps kasdienybės norma.

Džiaugiuosi galėdamas būti vienas pirmųjų šioje srityje. Internetinio romano forma suteikia idealią galimybę išgirsti skaitytoją, įsiklausyti į jo apmąstymus ar pykčio protrūkius. Kiekvienas norintis gali pasidalinti savo nuomone ne tik su knygos autoriumi, bet ir su kitais skaitytojais, nesvarbu kokia - pozityvi ar neigiama - ta nuomonė būtų.

- Taigi romanas jau sukurtas ir svetainėje „Gomora.lt” dalimis bus talpinamas visus ateinančius metus. O gal jūs dar ką nors kursite, papildysite, kitaip sakant, viskas vyks iš tikrųjų, gyvai?

- Kasdien pasaulį išvys naujas knygos skyrius. Nepaisant to, kad knyga jau buvo baigta, teko gerokai paplušėti pritaikant ją publikuoti internete. Dalis teksto buvo sutrumpinta arba pakeista taip, kad užkabintų skaitytoją atversti naują knygos lapą ir kitą dieną. Šis procesas nesibaigė. Daug kas priklausys nuo skaitytojų reakcijos į vienus ar kitus kūrinio kampus.

- Kodėl savo romanui pasirinkote būtent tokią - kunigo - istoriją ir kaip sugalvojote pavadinimą?

- Knygos pavadinimas turėjo būti „Griūvantys Gomoros bokštai”, tačiau internetui jis pasirodė pernelyg  ilgas. Ir iš sutrumpinto pavadinimo „Gomora.lt” aišku, kad tai pasakojimas apie nuopuolį, dvasinius lūžius, asmenybės žlugimą.

Norą papasakoti nežinomo kunigo istoriją greičiausiai nulėmė pastarųjų metų mano paties asmeninės bendravimo patirtys su katalikų dvasininkijos luomo atstovais. Teko išvysti visko. Kai kurios šių žmonių gyvenimo pusės buvo tokios tamsios ir skaudžios, kad dalį istorijų teko netgi nutylėti.

Supratau, kad rašysiu knygą apie žmogų, atsidūrusį ne savo vietoje, peržengiantį visas protu suvokiamas ribas ir dėl to per daug nesisielojantį. Stipraus kontrasto regėjimas tarp to, ko norisi tikėtis iš mūsų sielų ganytojų, ir to, kaip yra iš tikrųjų, greičiausiai kamuoja ne mane vieną.

- Kaip manote, kaip jūsų romaną priims skaitytojai?

- Labai tikiuosi, kad atsiliepimai apie knygą bus nevienareikšmiški. Knyga pakankamai atvira, joje gausu sekso scenų, vidinės degradacijos, smurto. Rašydamas siekiau įvairiapusiškai atskleisti žmogaus žlugimo procesą. Tai tarsi kelias nuo nuopuolio iki visiško susinaikinimo.

Be to, skaitytojams tikriausiai bus įdomus kalbos kultūros aspektas. Ruošdamasis rašyti romaną surinkau nemenką stiprių posakių žodyną. Tikiuosi, kad „Gomora.lt” įneš savo indėlį į mito apie negebėjimą keiktis „riebiai” gimtąja lietuvių kalba griovimą.

Skaityti, jei pritrūkote lietuviškų keiksmažodžių.

Neskaityti, jei katalikų dvasininkijos luomas jums yra tabu - geriau jau nenorite žinoti, kas ir kaip ten iš tikrųjų vyksta.

Toma Jonuškaitė

 cityout.lt

Rodyk draugams

Kanadoje gyvenanti menininkė Marina Bychkova kuria nuostabias porcelianines lėles. Kiekvienos mergaitės svajonė - turėti tokią. Tiesa, šios skirtos ne žaidimams, tai namų puošmena, interjero detalė, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Menininkė jas gamina itin detaliai ir kruopščiai. Tikroviškumas - pribloškiantis. Kiekviena detalė - Marinos rankų darbo. Menininkės darbai  vertinami pasaulyje, už kai kuriuos kolekcionieriai pasiruošę pakloti daugiau nei 50 tūkst. litų.

stonejam.lt

Rodyk draugams

Iš pirmo žvilgsnio, tiek senasis, tiek naujai atgimęs burleskas atrodo kaip striptizo ir kabareto mišinys. Vis dėlto ši kultūrinė forma laikoma vienu satyros ar komedijos žanrų, dažnai pritraukiančių gausią heteroseksualių moterų auditoriją. Pertekliška, aktualu ir teikia malonumą (kiekvienam skirtingą, bet kartu panašų - „suvartojęs” turi jausti nors trumputį pasitenkinimą). Būtent tai, ko reikia.

Pirmieji burlesko pasirodymai siekia XIX a. vidurį ir, anot istoriko Robert C. Allen, jis iškilo kaip muzikos, kabaretinio moterų šokio ir komedijos žanras, siekiantis atsakyti į klausimą „ką reiškia būti moterimi?”. Vėliau parodijuojama („burlesquing”) ne tik moteris, bet ir „aukštasis” menas bei įvairūs aukštesniosios klasės įpročiai. Tuo metu šis „nesuprastas” žanras meta iššūkį socialiniam, kultūriniam ir seksualiniam status quo. Viena burlesko pradininkių laikoma Lydia Thompson ir trupė The British Blondes. Nors tuo metu burleskas savo atvirumu gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinio, Lydia Thompson šokiravo jau vien tuo, kad viešai demonstravo kojas, aptemptas tik pėdkelnėmis. To meto moralė ir mados diktavo daugybę sijonų sluoksnių, skrupulingai slepiančių moters kūno formas.

Lydia Thompson XIXa. burlesko atstovė

Senasis burleskas labiau siejamas su politine satyra nei su seksualinėmis išraiškomis, tačiau yra populiarus išimtinai tik tarp vyrų. Galbūt dėl šios priežasties XX a. 3-4 dešimtmečiuose burleskas praranda populiarumą, o kiek vėliau ir galutinai pranyksta, jį pakeičiant atviram, lengvai suprantamam ir vartojamam striptizui. Tik vos daugiau nei dešimtmetį galima kalbėti apie burlesko atgimimą ir perteklinio, deviantinio moteriškumo sugrįžimą į sceną. Naujojo burlesko varomoji jėga - nostalgija senajam.

Burlesko kritikai kaltina šį fenomeną moters žeminimu, išnaudojimu ir sudaiktinimu, kur kūnas tampa preke ir vyrų žvilgsnio objektu. Kalbama, jog sąmoningumo ir moters laisvės pasirodymuose nėra ir nebus tol, kol moters kūnas bus uždarbio įrankiu. Tačiau judėjimo šalininkai, kurių vis daugėja, atsako, kad tai meno forma, kur moteris ir jos seksualumas yra ne tik objektas, bet ir subjektas - ji laisvai save demonstruoja, parodijuoja ir renkasi. Jame pastebimas moters įgalinimas - moteris išryškėja kaip sąmoninga, aktyvi, save kurianti būtybė. Tai ypač patinka trečiosios bangos feministėms, kurios neigia moteriškumo ir feminizmo nesuderinamumą. Net pačios šokėjos dažnai save įvardija feministėmis. Vis dėlto, burleskas be pasirodymo, seksualumo ir apnuoginto moters kūno neįsivaizduojamas. Taigi, bent jau vyrus šis žanras traukia tikrai ne dėl feministinių paskatų.

Burleskas - kaip „showing the girl” ir tuo pačiu „parodying the girl” - kuria bei konstruoja, bet sykiu ir kritikuoja mainstream moteriškumą. Pasirodymai demonstruoja moteriškumą, kuris populiariojoje kultūroje dažnai suvokiamas kaip tas, kurį reikia slėpti (pavyzdžiui, apkūnumas). Jis pertekliškas, ryškus, iššaukiantis (drabužiai, makiažas ir pan.), akivaizdžiai demonstruojantis kiek pastangų buvo įdėta jį sukurti ir palaikyti (priešingai madingam natūralumo įvaizdžiui). Liekna, aukšta, paaugliška manekenė niekada netaps burlesko šokėja ir tai, ko gero, paaiškina žanro populiarumą moteriškoje auditorijoje. Žanro, kuris parodijuoja ir juokiasi iš populiariosios kultūros primestų grožio standartų ir kūno projekto, reikalaujančio nuolatinės savikontrolės, dietų ar net plastinių operacijų.

Neatsiejami vizualiniai burlesko elementai yra raudonos lūpos, dirbtinės blakstienos, aukštakulniai, raudoni nagai (baltai nulakuojant pusmėnulį prie nago šaknies ir taip siekiant išryškinti pastangas ir darbą, kuris reikalingas grožiui kurti), korsetai ir moterišką figūrą pabrėžiantys drabužiai. Dažna burlesko karalienė kasdienybėje renkasi pin-up ar vintage stilių. Taip pat nevengia didelių, spalvingų old-school ar kitų stilių tatuiruočių. Šiuolaikinis judėjimas nėra vien darbas ar įvaizdis. Jis apima ir tam tikrą gyvenimo filosofiją bei vertybes - DIY (do-it-yourself), anti-konsumerizmas, mainstream kultūros atmetimas, perdirbimas (senų gaminių) ar thrift shopping. Estetinė burlesko pusė, nuolatos pabrėžianti moters seksualumą ir kūną kaip geismo objektą, tampa didžiausiu kritikų ginklu. Argumentas, jog burleskas yra moters fantazijų išraiška, nublanksta prieš nuomonę, jog tos moters fantazijos stebėtinai panašios į vyro fantazijas ir patriarchališkai sukonstruotą moters seksualumą.

Tiek akademiniame pasaulyje, tiek plačiojoje visuomenėje burleskas suvokiamas skirtingai, todėl neišvengiamai dalis šią subkultūrą ir teatro formą matys kaip feministinę refleksiją, kiti kaip sekso objektus ir kūnus, treti - kviesis religinių lyderių pagalbos dėl Sodomos ir Gomoros sugrįžimo. Ką manau aš? Apie feminizmą ir moters įgalinimą tokiame kultūriniame fenomene galima kalbėti tik nagrinėjant šokėjų sąmoningumą - kiek jos pačios suvokia burleską kaip komedijos žanrą, o kiek paprasčiausiai atkartoja tradicinius moterų vaidmenis bei normas.

Už straipsnį dėkojame Sigitai Doblytei

menoduobe.com

Rodyk draugams

Mano erdvė. Tavo erdvė

Gao Zhen‘as ir Gao Qiang‘as, brolių menininkų duetas dirbantis Pekine, kuria tapybos, fotografijos ir skulptūros darbus, taip pat demonstruoja įvairius performansus bei instaliacijas. Kinų kultūrinės revoliucijos metu broliai neteko tėvo. Nuo 1980-jų., pradėjus meninę veiklą, jų darbai buvo eksponuojami visame pasaulyje ir laikomi muziejų ir privačių kolekcijų, tokių kaip Kinijos Nacionalinis muziejus, Georges Pompidou Centeras, San Francisko Modernaus Meno Muziejus, Princetono universiteto dailės muziejus ir t.t. Autorių kūryba išsiskiria tikslia perspektyva ir nepriklausoma dvasia.

                                         Mao kaltė

                                             Mis Mao

                Performansas, kurio kulminacija - Mao, turinčio moteriškas krūtis, statulos sudaužymas.  

                               Kristaus egzekucija

                             Mis Mao besistengianti balansuoti ant Lenino viršugalvio

                            Sudie, Tiananmeni

kunigunda.info

Rodyk draugams

Astronomas 2008 m.

Kas namelyje gyvena? 2010 m.

Išdykus Princesė 2009 m.

Eskimo ledai 2008 m.

Ji neišpildė 3 norų 2010 m.

Piemenėlis 2008 m.

Moherinė skara 2009 m.

Saldus miegas 2009 m.

Poilsis 2009 m.

Sena meilė nerūdyja 2010 m.

Paukščiai parskrido 2008 m.

Laikas namo 2008 m.

Paltuka 2009 m.

Vandenyje 2005 m.

Lizdelis 2007 m.

Man svarbu, kad žiūrovas priėjęs prie mano darbų nusišypsotų. Taip, kaip aš šypsausi juos kurdamas.

                                                                                                         Laimonas Šmergelis

kunigunda.info

Rodyk draugams

Taip jau esti, jog kūrybinėje plotmėje gyvuoja mažiausiai dvi stovyklos - klasikų, supraskite senojo meno mylėtojų ir modernistų arba kitaip vadinamų šiuolaikinio meno atstovų. Tos gi dvi stovyklos mėgsta regzti įvairias intrigas, kovoti tarpusavyje, papiktžodžiauti ir kitaip pralinksminti savo ir aplinkinių kasdienybę. Tačiau šį kartą kalbėsime ne apie juos, o apie tautą ar tiksliau tautos atstovą, kuri mažų mažiausiai apibūdinama tokiais epitetais kaip keistoka ar neįprasta. Taip jau turbūt atspėjote, jog kalbu apie estus. Nori nenori, bet estus supa begalė mitų, tipažų, juokelių ir nutikimų. Panašu, jog tapytojas Priit Pajos nėra išimtis, o savo kitoniškumą jis išreiškia tapybos kalba, kuri tapo didžiausia mįsle ne tik kad klasikos ar modernizmo mylėtojams, bet ir patiems gerbiamiesiems gotikos specialistams.

Siužetai sakytume primena tūkstančius kartų matytus ikonografinius siužetus, tūlam nekeliančius nieko daugiau kaip nuobodulį, tačiau šio autoriaus kuriamas pasaulis yra šiek tiek kitoniškesnis, ryškesnis, kitaip tai įvardintas psichodelinis šamanizmas. Tiesą pasakius tokios tapybos šakos girdėjusi dar nebuvau ir šiek tiek abejoju dėl tokio žodžių junginio korektiškumo, tačiau skamba intriguojančiai ir reikėtų pastebėti, jog toks junginys gerokai praplečia pačios tapybos technikos suvokimo ribas.

Priit Pajos labiausiai patraukia savo kuriamais personažais - jeigu mėgstate simbolius ar kryžiažodžius, galėtumėte pasimėgauti ir bandyti išspręsti šio autoriaus rebusus, kadangi pilni alegorijų paveikslai neabejotinai turi sąsajų su pačia biblija, jos personažais ir siužetais. Tik vaizduojamas čia ne tas šventasis pasaulis, bet jo priešingybė tamsioji pusė. Nagrinėjant esto tapytojo kuriamus siužetus reikėtų neapsigauti ir nepamesti vos apčiuopiamos gijos, kuri skiria egzistuojančio siužeto ir paties kūrėjo fantazijos pasaulį.

Naudojamas koloritas tik padeda kurti iliuziją, kartais net baltų folklorą primenantį pasaulį ir jo personažus. Sakoma, jog tapytojams dažnai trūksta darnos, išskiriančio stiliaus, galima pastebėti, jog Priit panaudodamas tokį atrodytų akivaizdų elementą kaip koloritas ir savotiška paletė, garantavo savo kūrybai išskirtinumą, patrauklumą ir be abejo perkamumą. Spalvų gama nėra labai apribota, tačiau pastebimos sutirštintos ir supurvintos spalvos.

Kalbant apie perkamumą, reikėtų dar kartą įsitikinti, jog žmones traukia kraštutinumai - jeigu vieni pameta galvą dėl vaiskių spalvų ir nuotaikingų siužetų, tai kiti su malonumu perka tik paslaptingus, anot vartotojų net baisius ir atstumiančius paveikslus. Reikėtų paminėti, jog pristatomas autorius nėra vienintelis kuriantis panašius siužetus ar atsigręžiantis į kitokią ikonografijos pusę, neabejotina įtaką jam darė tokie menininkai kaip Akseli Gallen-Kallela ir Eduard Wiiralt. Grįžtant prie perkamumo, tokie paveikslai labai mėgstami, smalsesniems siūlyčiau atsiversti keletą aukcionų ir įsitikinti patiems, nors tiesa pasakius mane šiek tiek stebina toks kainų svyravimas, nuo keleto šimtų iki keleto tūkstančių dolerių.

Pamiršus finansinius reikalus norėčiau ir vėl grįžti prie meninės tokios kūrybos vertės. Įdomiausias tokios kūrybos aspektas - mano galva, - šiuolaikinio meno ir klasikinės tapybos mokyklos sintezė. Priit darbai net pačiam griežčiausiam konceptualizmo atstovui turėtų sukelti bent kiek smalsumo. Gilinantis į autoriaus kuriamą pasaulį galima pastebėti ne tik keistus personažus, ikonografines užuominas, bei tamsiosios pusės grožį, bet ir šiuolaikinių dienų alegorijas, drįsčiau teigti, jog tokia tapyba atveria ir plačius klodus interpretacijai, kai gali ne iš karto pagauti esmę, bet stabtelėti, pamąstyti, pasigilinti ir galų gale vistiek pamanyti, jog norėtum užduoti keletą klausimų autoriui arba blogiausiu atveju kaip vaikystėje prie paveikslėlių rasti istoriją su personažų charakteristikomis.

Pabaigdama savo trumpą pristatymą pridursiu, jog perprasti ar suprasti kas pavaizduota šio autoriaus tapyboje nebus labai lengva, galbūt net nereikėtų to siekti, nes panašu, kad ir patys ikonografijos specialistai suklysta manydami, jog kad ir kokia sunki lygtis ji privalo būti išsprendžiama. Neveltui šie paveikslai apkaltinti šamanizmu - jokios realybės ir logikos čia nerasite, panašu, jog naudingiau bus tiesiog pamiklinti abu smegenų pusrutulius, sugretinti fantaziją su žiniomis ir galų galiausiai nepadaryti jokių išvadų, nebent susikurti unikalią asmeninę interpretaciją.

Gintarė Žitkevičiūtė

menoduobe.com

Rodyk draugams

Maksimas Karakulovas priklausė radikaliai menininkų grupei „Radek”, dalyvavo kampanijoje „Prieš visas partijas”, rengė pirmus rusiškus flešmobus ir organizavo apsikeitimą knygomis. Šiandien jis kuria alternatyvios ekonomikos tinklus. Ši ekonomika paremta Kropotkino ir šiuolaikiškesnių anarchistų – Bobo Blacko bei Zerzano – savitarpio pagalbos idėjomis. Prieš pusmetį (straipsnis rašytas 2009 balandį – vert.past.) jis su draugais internete pradėjo projektą „Dovana – dovanai”.

„Dovana – dovanai” – tai bendruomenė, kurioje žmonės dovanoja vienas kitam savo daiktus, savo galimybes ir savo laiką. Neatlygintinai, nemokamai, nereikalaudami ko nors mainais. Tai tarptautinė bendruomenė, gyvenanti dovanų ekonomikos principais. Bendruomenės prasmė – atrasti kitokią, ne piniginę, musų pasaulio pusę ir sukurti geresnį pasaulį.

Projekto kūrėjai ir ideologai – keturi draugai, užmetę visus kitus darbus ir savo laiką skyrę „Dovana – dovanai” tobulinimui bei programavimui. Šiuo metu darudar.org užsiregistravę daugiau nei 14 tūkstančių žmonių iš daugiau nei 300 miestų. Buvo padovanota daugiau nei 40 tūkstančių daiktų ir sugebėjimų. Dovanojami patys įvairiausi ir neretai netikėti daiktai: pradedant perskaitytomis knygomis, atsibodusiais drabužiais, senais mobiliaisiais telefonais ir baigiant savo gamybos uogiene, ekskursijomis po miestą ir net masažu.

Susikūrimo istorija

Visada atrodė, kad pasaulis surėdytas neefektyviai. Vienojr vietojr visko daug, o kitoje to paties katastrofiškai trūksta. Atrodo, kad daug amžių tęsiasi techninis progresas, daiktų kas metai atsiranda vis daugiau, pagaminti juos vis lengviau, bet žmonės vis tiek lieka be daugybės gyvenimui reikalingų gėrybių.

Prieš dešimt metų susivienijo grupė draugų – dailininkų ir muzikantų. Mes visai neturėjome pinigų ir nesiekėme jų užsidirbti. Mum patiko tai, ką darėme, o tai, už ką mus supantis pasaulis siūlė pinigus, laikėme kvailu ir netikusiu. Mes gyvenome vieni pas kitus, nešiojome vienas kito drabužius, atiduodavome vienas kitam savo knygas, keitėmės filmais ir muzika.

Tada pirmąkart ir pastebėjome, kad daiktus galima paskirstyti daug efektyviau: kad jie atsirastų toje vietoje, kurioje tam tikru metu atneštų maksimalią naudą. Jeigu perskaitei knygą, tai nėra ko jos pas save laikyti, geriau atiduok draugui ir papasasakok ką perskaitei!

Bet toks pasitikėjimas dažniausiai įmanomas tik mažoje grupėje draugų, giminaičių ar gerų pažįstamų. Kur visi gerai vienas kitą pažįsta ir pamena, kas ką sakė, kas ir kam padėjo, kaip ir dėl ko. O kaip su visais kitais žmonėmis, kurių neįmanoma pažinoti ir atsiminti tiesiog fiziškai?

Bet atsirado nauja technologija, kuri visus žmones padaro „permatomais”. Visi tarsi apsigyvena viename kaime. Ši technologija – internetas. Jei neaišku, su kuo bendrauji, paprasčiausiai užduok klausimą, ir pasipils atsakymai: ką veikia, ką mėgsta, su kuo draugauja. Tu gali susipažinti su žmogumi dar nesusitikęs arba draugauti su juo niekada nesusitikdamas.

Iš pradžių internetas buvo virtuali relybė, bet smarkiai išplitęs jis darosi organiška pasaulio, kuriame gyvename, dalimi. Ji ima diktuoti savo taisykles, išeina į gatves, formuoja tikrą, nevirtualią aplinką bei realybę.

Pirmą kartą tai aiškiai pajutome, kai interneto dėka 2003 m. subūrėme pirmąjį flešmobą. Žmonės, visiškai nepažįstami realiame gyvenime, išmoko per internetą susitarti ir pasitikėti vienas kitu. Per kelias dienas suorganizavo gatvėse tokias masines akcijas, kurių organizavimui anksčiau būtų prireikę mėnesių, jei išvis tai būtų pavykę.

O kas būtų, jei kiekvienas atiduotų tuos daiktus, kurie jam nereikalingi? Netikėtai paaiškėjo, kad tinklapio pagalba galima sudaryti tam sąlygas ir įtraukti į apsikeitimo procesą visą pasaulį. Idėja, kuri anksčiau atrodė utopinė, staiga tapo visiškai normali ir pasiekiama įsisamoninus šiuolaikinių technologijų galimybes.

Pusę metų mąstėme apie tinklapio struktūrą ir programavome būtinus modulius, o 2008 m. rugsėjo 22 d. nuspendėme atidaryti dar „žalią”, bet jau veikiančią versiją. Papasakojome apie „Dovana – dovanai” tik patiems artimiausiems žmonėm ir padarėmė taip, kad tinklapis liktų nematomas tiems, kurie negavo specialaus pakvietimo. Mūsų draugai paprasčiausiai išdalino pakvietimus savo draugam, šie – saviems, ir jau po savaitės tinklapyje užsiregistravo daugiau nei tūkstantis žmonių iš skirtingų miestų. Idomiausia, kad tie žmonės iškart ėmė dovanoti savo daiktus. Visi lyg ir laukė tokios galimybės, tik paprasčiausiai niekas neturėjo reikiamo įrankio.

Kaip viskas veikia

Norint ką nors padovanoti, pirmiausia reikia tinklapyje patalpinti informaciją apie savo daiktą: apibūdinti žodžiais, pridėti nuotrauką ir nurodyti miestą, kur daiktas yra, taip pat nurodyti galimo ar privalomo susitikimo vietą. Tai užima kelias minutes, dovanotojas pats sprendžia, kaip iš jo paims daiktą. Jis gali išvis neišeiti iš namų.

Patalpintą informaciją mato kiti, jie ją komentuoja, užduoda patikslinančius klausimus. Pasakoja, kam jiems tas daiktas reikalingas, kaip jie juo naudosis, pareiškia savo norus. Tam sukurtas specialus mygtukas „Aš noriu tos dovanos”. Dovana palaipsniui formuoja jos pageidaujančių sąrašą, iš kurio dovanotojas išsirenka simpatiškiausią žmogų ir pažada jam savo dovaną.

Po to dovanotojas ir tas, kam dovana pažadėta, susitaria apie susitikimą specialioje, tik jiems vieniems matomoje tinklapio dalyje ir pagaliau susitinka. Dovana įteikta, dabar apdovanotasis gali parašyti padėką. Ši padėka matoma visai bendruomenei, tai nebūtina, bet tapo gražia tradicija.

Kiekvieno bendruomenės nario dovanojimo istorija ir jo aktyvumas tinklapyje visiems matomas jo profilyje. Visada galima pžiūrėti, ką tas žmogus dovanojo ir ką dovanojo jam. Galima matyti, ko jis pageidavo ir kokius komentarus rašė. Galima pamatyti žmogaus nuotrauką, paskaityti, ką jis apie save rašė. Toks profilio skaidrumas – pasitikėjimą keliančio dovanojimo pagrindas.

Vienas gal nepanorės atiduoti savo daikto tam, kuris dar nieko nedovanojo ir nieko negavo. Kitas daugiau dėmesio skirs dovanos pageidaujančio žmogaus komentarams ir išsirinks pagal tai, ką šis parašė. Trečias sužinos, ar šis žmogus dovanojo ką nors kitam ir ką dovanojo. Ketvirtas išsirinks žmogų tiesiog pagal fotografiją.

Bendradarbiavimas organizuojasi pagal paprastas, bet griežtas tradicijas, išdėstytas tinklapyje. Štai kai kurios:

– Neprašyk ir nesiūlyk nieko mainais,

– Dovanojama be jokio atlygio. Bandymai mainytis už kokį nors atlygį laikomi gėdingais.

– Neatiduok dovanos pirmam pasitaikiusiam.

– Atidžiai peržiūrėk tuos, kurie dovanos pageidauja, ir išsirink tą, kam tavo dovanos labiausiai reikia. Taip bus geriau pageidaujančiam, įdomiau tau ir naudingiau visai bendruomenei.

– Nebandyk sukelti dovanotojo gailesčio.

– Nepadoru stumti žmogų į tokią padėtį, kada jam neliks pasirinkimo. Neatidavęs savo dovanos būtent tau, jis nebūtinai pasielgs blogai moralės ir žmogiškumo požiūriu.

– Gautą dovaną dovanok kitiems, kai tik atsiras tokia galimybė.

– Daiktai naudingi daugeliui žmonių ilgą laiką. Be to, tai įdomus žaidimas, kuriantis bendrą daikto naudojimo istoriją.

– Žodžiai „mainai”, „už dyka”, „sendaikčiai”, „šlamštas” bendruomenėje laikomi necenzūriniais.

Kuo daugiau žmonių įsijungia į bendrą dovanojimo sistemą, tuo daugiau pasitikėjimo jie sukelia. Tie, kas anksčiau netikėjo tokios praktikos galimybe, stebi likusius ir galiausiai patys prisijungia. Juk gavęs ką nors dovanų nuo nepažįstamo žmogaus, tu negali likti abejingas ir ko nors kam nors nepadovanoti.

Turime unikalią statistiką. Didėjant žmonių skaičiui, vidutinis kasdien dovanojamų daiktų skaičius išlieka tam tikrame lygyje. Žmonių daugėja nežymiai. Bet pasiekęs tam tikrą ribą, natūraliai susiklostęs dovanojimo lygis staiga padaro didžiulį šuolį ir persikelia į naują aukštesnį lygį. Žmonių smarkiai nepadaugėja, tačiau jie ima intesyviai dovanoti – mat savo kasdienėmis dovanomis jie suformavo aukštesnį pasitikėjimo lygį! Nuo pat pradžių mes pastebėjome tokį reiškinį Maskvoje, o kiek vėliau – Piteryje. Kasdien buvo dovanojama apytiksliai po 15 daiktų, o po šuolio – jau apie 40. Maskvoje įvyko jau keli tokie šuoliai, ir dabar čia dovanojama daugiau nei 200 daiktų per dieną.

Dabar galima pasižiūrėti animacinį filmą apie dovanojimą, kuris vadinasi „Tiesiog šiaip”. Tai savotiškas „Dovanos – dovanai” manifestas.

Dovanų ekonomikos kasdienybė ir atradimai

Savo egzistavimu „Dovana – dovanai” kas akimirką užduoda vieną ir tą patį klausimą – ką žmonės yra pasiryžę dovanoti, kaip toli jie pasiruošę žengti atrinkdami daiktus, kuriuos gali atiduoti nepažįstamam žmogui. Reikia pažymėti, kad dovanų ekonomikai intensyvėjant, žmonės yra linkę kelti tą kartelę.

Yra daiktų, kurie mūsų bendruomenėje atsiranda stebėtinai reguliariai ir sudaro dovanų ekonomikos kasdienybę. Tokie daiktai yra:

– Rūbai ir aksesuarai (striukės, kelnės, suknelės, palaidinės, kepurės, avalynė, diržai, krepšiai, piniginės, laikrodžiai);

– Interjero detalės (spintos, stalai, kėdės, krėslai, šviestuvai, paveikslai, indai, peleninės, kambariniai augalai)

– Skaitmeninė ir elektroninė technika (grotuvai, fotoaparatai, mobilieji telefonai, monitoriai, klaviatūros, spausdintuvai, šaldytuvai, televizoriai)

– Knygos ir žurnalai (grožinė literatūra, fantastika, detektyvai, vadovėliai, žinynai, žemėlapiai, plakatai);

– Papuošalai ir kosmetika (auskarai, žiedai, apyrankės, pakabukai, lakai, lūpdažiai, šešėliai, kremai, parfumerija);

– Įvairiausi žaislai ir suvenyrai;

– Patys įvairiausi vaikiški daiktai.

Visgi šiame fone atsiranda unikalių, senų, netikėtų, o kartais visiškai nesuprantamų daiktų. Štai tik keletas pavyzdžių:

– Automobilis-motovežimėlis (СеАЗ). „Juo važinėjo senelis, labai rūpestingai jį prižiūrėjo”. Netrukus tinklapyje atsirado senų tarybinių automobilių kolekcionierius, kuriam ir buvo padovanota ši transporto priemonė. Kaip padėką kolekcionierius atsiuntė visą galeriją nuotraukų, pasakojančių, kaip gabeno automobilį.

– Pietūs su barščiais. Virti mėgstantis žmogus jau padovanojo ketverius pietus ir dovanoja juos tolliau. Svečiuose pas jį jau apsilankė vaikinas su mergina, dvi draugės, o taip pat šeima su vaiku.

– Svetimų dovanų pristatymas iš Peterburgo į Maskvą ir atgal. Per vieną savo kelionę žmogus pradžiugino net keturias dovanotojų ir dovanų gavėjų poras.

– Bendra kelionė į darbą automobiliu. Kaip dovanos aprašymą dovanotoja idėjo video, kuriame dainuoja vairuodama savo automobilį.

– Alavinis pakabukas pagal pasiūlytą eskizą. Dovanotojas lieja iš alavo ir siūlo visiems norintiems savo sugebėjimą. Penkerius jau pradžiugino.

„Dovanoje – dovanai” pilna iš pirmo žvilgsnio niekam nereikalingų daiktų: „Kalašnikovo” automato gilzės, senos tarybinės sąskaitos, avarinis geriamas vanduo, kažkokia juoda vėliavėlė su kaukole ir dar daug ko. Visgi kaip parodė praktika, net tokiems daiktams anksčiau ar vėliau atsiranda šeimininkas. Nuostabu stebėti, kaip tavo paskelbtas daiktas, kurio panaudojimo nė dorai nežinai, staiga tampa kam nors reikalingas. O žmogus, kuriam to prireikė, tiesiog pamišęs dėl tokių dalykėlių.

Kita vertus, daiktai, mūsų bendruomenėje netekę aplinkiniame pasaulyje įprastos kainos, sukelia kitokį požiūrį. Žmogus susimąsto ne apie tai, kodėl to daikto iki šiol neturi, o apie tai, ar jam išvis reikia tokio daikto, kaip jis juo naudosis, kodėl žmonės naudojasi tokiais daiktais? Žmonės pradeda rinktis tokius daiktus, kurių įprastame gyvenime niekada nesiryžtų pirkti. Vien todėl, kad jie niekaip netilptų į įprastą vartojimo biudžetą. O juk toks laisvas požiūris į daiktus ir vadinamas kūryba?

Vidutinis bendruomenės narių amžius – nuo 19 iki 30 metų, daugiausia yra 19-25 metų amžiaus žmonių. Moterų ir vyrų beveik po lygiai. Moterys aktyvesnės ir labiau įsitraukusios: kiekviena jų dovanoja daugiau už vyrus. Kas trečias užsiregistravęs nors kartą ką nors dovanojo.

Kai kurie dovanoja nuolat, kiti – po eilinio savo buto tvarkymo. Bet yra ir tokių, kurie dovanojimą pavertė kasdienybe. Dovanas jie siūlo praktiškai kasdien. O paskui surengia tikras dovanojimo dienas, sukviesdami vienon vieton visus apdovanotuosius. Nereti atvejai, kai dovanotojas, susitaręs dėl dovanos perdavimo, atsitiktinai sutinka minią dovanotojų ir apdovanotųjų. Su jais jis nesitarė – vieta ir laikas sutapo atsitiktinai.

Bendruomenės žmonės už tinklapio ribų anksčiau niekaip negalėjo susitikti, jie buvo atskirti daugybe neperžengiamų socialinių barjerų. Tinklalapis juos sujungė į bendrą dovanojimo sistemą. Juk kiekvienas žmogus turi ką nors, ką gali atiduoti. Čia ir yra stiprybė žmonių asociacijų bei organizuotų socialinių bendrijų stiprybė. Žmonės įsisavina naujas, anksčiau neprieinamas bendravimo ir savitarpio pagalbos erdves.

„Dovanos – dovanai” misija, kurią pagaliau supratome

Šiuolaikinių interneto technologijų pagalba mes norime sukurti visuotinę dovanojimo erdvę. Pasiekti, kad dovanojimas taptų kasdieniu poelgiu. Turime išsiugdyti naują kolektyvinę tradiciją nekaupti ir neišmesti daiktų, o dovanoti juos pirmai progai pasitaikius. Dar daugiau – žmonės išmoks ir pradės dovanoti daiktus bei įgūdžius, sukurtus specialiai dovanojimui. Jie ims praktikuoti dovanojimą už tinklapio ribų.

Dovanų ekonomikos problemos

Pirmoji problema ta, kad įprotis naudotis kasdiene nusistovėjusia kalba tiesiog neleidžia apmąstyti paprastų ir aiškių dalykų, pradėti gyventi ir veikti naujai. Kai tik tinklapis ėmė veikti, žurnalistai niekaip negalėjo jo aprašyti, vis vadino „mainų tinklapiu”, nors matė puslapį, skaitė tradicijas ir viską aiškiai suvokė.

Egzistuoja ir bendruomenės organizavimosi problema. Svarbu, jog neįsivyrautų jokia biurokratinė centralizacija, nežiūrint to, kad daugelis žmonių į ją linksta ir jos net reikalauja. Mes kuriame natūralią pilietinę bendruomenę, bandome palaikyti savivaldą ir saviorganizaciją, kurių nėra išoriniame pasaulyje. Turime visus saviorganizacijai reikalingus įrankius, tačiau tos problemos lyg tyčia persikelia į tinklapį. Norime pakeisti bendruomenei priklausančių žmonių sąmonę ir mąstymą, o vėliau juos keisti ir už tinklapio ribų. Tokie pokyčiai yra neišvengiami.

Maksimas Karakulovas

www.rabkor.ru

Vertė Evaldas Balčiūnas

www.anarchija.lt

Rodyk draugams

Rodyk draugams