Fernando Botero - Lotynų Amerikos dailininkas ir skulptorius, savo darbais skleidžiantis žinią visam pasauliui. Šio autoriaus darbus lengva atpažinti iš vaizduojamų ekstravagantiškų apvalių formų figūrų.
Izoliuotas nuo meno
Fernando Botero gimė 1932 metais Medellín, Kolumbijoje. Vaikystėje jo šeimai teko susidurti su pragyvenimo sunkumais, Fernandui būnant vos 4 metų amžiaus mirė jo tėvas. Jau būdamas vaikas Botero buvo labai užsispyręs ir sąmoningas. Pinigų trūkumas buvo didžiulė kliūtis mokytis ir tobulėti, kaip pats dailininkas sako: „Gyvenimas yra nepaprastas nuotykis, kai tu esi neturtingas”.
Miestelis, kuriame gyveno jaunas Botero, buvo itin uždaras ir konservatyvus, gyvenimas jame buvo paremtas stipriomis vertybėmis ir griežtomis normomis. Fernando jame gyveno iki 19 metų. Medellin miestelyje nebuvo jokių muziejų ar meno galerijų, todėl būsimas dailininkas buvo izoliuotas nuo tuometinių meno apraiškų, neturėjo jokio suvokimo apie pasaulyje vyraujančią kultūrą. Vėliau apie save menininkas pasakojo: „Aš negimiau apsuptas muziejų ir nusistovėjusios kultūros, todėl po to viską pamačiau visiškai šviežiu žvilgsniu”.
Būdamas paauglys, Fernando įstojo mokytis į toreadorų mokyklą. Bet jo, kaip toreadoro karjera baigėsi tada, kai jam pirmą kartą teko susidurti su gyvu buliumi. Didžiąją laiko dalį mokykloje jis piešdavo bulius ir kitus toreadorus. Pirmasis viešai pasirodęs Fernando piešinys buvo išspausdintas vietiniame laikraštyje, kaip iliustracija. Vėliau, 1948 metais, buvo surengta pirmoji jo, kaip menininko, paroda Medellin miestelyje. Tada jis nusprendė, kad savo toreadoro karjerą nori išmainyti į dainininko amatą.
Pirmieji dailininko paveikslai atspindėjo jo jaunystę ir gyvenimą Kolumbijoje, tai kas per ilgą laiką susikaupė jo vaizduotėje, pagaliau išsiveržė laukan. Išlaisvinta menininko vaizduotė atsispindėjo drobėje, o pats Botero, savo ruožtu, daug keliavo, norėdamas pažinti neatrastą pasaulį.
1958 metais dailininkas susilaukė ypatingo pripažinimo, kai buvo apdovanotas pirmuoju prizu kultūros ir meno renginyje „Salon of Colombian Artists”. Botero save identifikuoja taip: „Labiausiai kolumbietiškas iš visų Kolumbijos menininkų”.
Nenutylėta kritika ir satyra
“Aš tikiu, kad labai svarbu kurti tokius paveikslus, kurie patys savyje yra laisvi, lakios vaizduotės ir inovatyvūs. Nėra svarbu kurti kažkokius gražius dalykus, kurie tilptų į standartinius grožio rėmus. Tikslas turėtų būti, pasiekti tokį lygį, kuriuo būtų galima nustebinti ir pačiam būti nustebintam.” (Fernando Botero)
Atrodo, kad Botero paveiksluose vaizduojamas ramus gyvenimas ir peizažai, tačiau ypatingą svarbą čia užima sustabdytos situacijos akcentavimas. Daugeliui gali pasirodyti juokingi vaizduojami žmonės, kurie yra proporcingai išpūsti ar, nepabijokime to žodžio, stori. Dailininkas apie savo tapybos stilių pasako tiek: „Dailininkas dažniausiai pats nežino, kodėl jam patinka tapyti būtent tokiomis formomis. Tokią poziciją, formas pasirenkame intuityviai ir tik vėliau bandai paaiškint sau, kodėl yra būtent taip”.
Botero puikus istorijų pasakotojas ir, tuo pačiu, kritikas. Jo darbai tiesiogiai neatvaizduoja aplinkinio pasaulio - jie yra „įkrauti” kandžios satyros bei politinių komentarų energijos, kurią reikia sugebėti įžvelgti. Botero - itin produktyvus dailininkas, kurio darbai buvo eksponuojami įvairiose viešose erdvėse bei galerijose.
Jo piešiamos sunkiasvorės figūros atpažįstamos visame pasaulyje. Ir tai nėra vienintelis jo darbų bruožas. Paveiksluose iškeliamas iššūkis žmogaus vertybėms, skatinamas susimąstymas, todėl tai galima vadinti provokuojančiu menu, kuris išprovokuoja žmonės ne tik stebėti, bet ir kritiškai apmąstyti paveiksle vaizduojamus vaizdus. Botero tikrai nedrįstume pavadinti paviršutinišku tapytoju, bet turbūt nei vienas menininkas negali matyti pasaulio paviršutiniškai. Tik ne visi veliasi į provokuojančias diskusijas per savo kūrinius.
Lina Sabaitytė
patiko (4)
