Kai toks vardas, kaip Frida Kahlo priartėja prie Lietuvos tiek, kad norint iš arčiau su ja susipažinti, reikia perkirsti tik vieną mūsų kaimynę pietvakariuose, - griebiesi priemonių. Kai savaitgalis Berlyne kainuoja panašiai kaip Nidoje, tik vietoj jūros bangų gauni masę įdomių renginių, mikrokultūrinių vietų, būtų tiesiog tinginystė neišnaudoti progos. Juolab, kai tokio lygio retrospektyvinė paroda vargu ar kada nors atsidurtų arčiau Lietuvos, net už paskutinius pinigus pasistačius pretenzingąjį Guggenheimo muziejų ar dar kartą išbandant kokį grandiozinį projektą „kultūros sostinė 0000″. Legendinės Meksikos tapytojos darbai ir gyvenimo iliustracijos atkeliavo į Berlyną, o mus pigių skrydžių bendrovė greitai nugabena ten, kur maloniai paganome akis.
Prabangiame ir Berlyno architektūrai nebūdingame senovės graikų šventyklas primenančiame pastate-Martin-Gropius Bau muziejuje atidarytoje Fridos Kahlo parodoje - visiškas anšlagas, traukiantis net menu mažai besidominčius. Pasitikėdami vokiška tvarka, kantriai stovime eilėje prie muziejaus daugiau nei valandą, galiausiai pamatau, kad viduje - dar viena spūstis, nes įsigijus bilietą, į Fridos Kahlo „kambarius” lankytojai įleidžiami mažomis grupelėmis.
10 eurų kainuojantis vizitas trunka apie gerą valandą. Išties išsamioje retrospektyvinėje parodoje eksponuojami ikonomis tapę ir retesni Kahlo tapybos darbai, taip pat apie 90 skečų popieriuje, daug jos ir šeimos fotografijų, iliustruotos ištraukos iš jos dienoraščio, keletas menininkės dėvėtų indėniško-meksikietiško folkloro suknelių. Bene dvi sales užima įrėmintos nuotraukos: tapytojos portretai, kuriuose garsioji dailininkė įamžinta su rusų komunistu Trockiu, vyru Diego Rivera, prie savo dabar jau dingusio didžiausio formato tapybos kūrinio, dalyvaujanti politinėse demonstracijose, kelionėse ir net savo lovoje, dekoruotoje skeletais, Stalino ir Mao portretais.
Paskutinėje salėje kas dvi valandas rodomas 1983 metais vokiečių sukurtas dokumentinis filmas apie Fridos gyvenimą ir kūrybą. Matyti, kad šis dailininkės vizitas, šiaip retas apskritai, ir kuriam parengti reikėjo nemažai pastangų surenkant jos darbus ir fotografijas iš Meksikos, JAV muziejų bei privačių kolekcininkų, neatsitiktinai „vyksta” Berlyne. Fridos Kahlo tėvas buvo vokietis, o ji pati turėjo dar ir žydų bei indėnų kraujo. Neatsitiktinis, žinoma, ir jos talentas, puoselėtas savamoksliškai, bet su užsispyrimu, idėjiška energija, fantazija, komunistiniu idealizmu. Ko gero, Frida patektų į geriausius darbus kančios akimirkomis sukuriančių menininkų sąrašo viršų, nes fizinio ir dvasinio skausmo, netekčių jos gyvenime buvo apstu. Būtent todėl jos darbai labai emocionalūs, sukrečiamai įspūdingi, gyvi, anatomiški (Frida ruošėsi medicinos studijoms), vizualūs, ironiški, kartu gamtiški, paprasti. Tokie, koks buvo ir jos pačios gyvenimas, kuris neretai aptarinėjamas intensyviau nei jos kūryba.
Frida Kahlo žavi tuo, jog buvo viena pirmųjų dailininkių, laužiusių visus moters kūno ir seksualumo tabu mene. Prie paveikslų „Henrio Fordo ligoninė” (1932), kuriame Frida vaizduoja save kraujuojančią lovoje po persileidimo bei “Keli maži dūriai” (1935), sukurto perskaičius kriminalinį pranešimą apie žiauroką buitinį nužudymą, visi stoviniuoja ilgiau atidžiai stebėdami formas, intensyvias spalvas, simbolius. Dar paauglystėje būsimą dailininkę ištikusi kraupi avarija ir dėl to visą gyvenimą lydėjusios fizinės negalios, vyro tapytojo Diego Riveros neištikimybė, tuometinis audringas politinis ir socialinis kontekstas, ir kitos įvairios Fridos išgyvenimus atspindinčios ar perteikiančios metaforos tampa pagrindu prancūzų rašytojui ir teoretikui André Breton Kahlo kūrinius priskirti siurrelizmui, nors ji pati niekada taip nemanė.
Ji buvo iš tų, kurie, kaip dailės mokyklėlės debiutantai, paišo vaisius ir daržoves lėkštėje, tik papildydama juos gyvybės, mirties simboliais (parodoje būta kelių tokių jos paveikslų iš serijos „Still life”), su visais iš eilės šeimos nariais, pažįstamais pozuotojais tobulino portreto techniką, įkvėpimo sėmėsi iš, kiti sakytų, baisiai banalaus italų renesanso genijaus Botticellio darbų, bet niekada nesuko sau galvos dėl pripažinimo.
Daugiau nei pusė iš visų jos tapytų darbų yra jos pačios autoportretai. Ir čia - nė kvapo susireikšminimo, tik begalinis vienišumas, kurį dailininkė jautė visą gyvenimą ir manė geriausiai pažįstanti tik save, kad nutapytų, atskleistų. Ir tikrai buvo, ką pasakyti apie savąjį gyvenimą: charakterį, jausmus, humorą, įdomias asmenybes aplink, susitikimus ir viešnages tuo metu viskuo iš eilės besidominčiose Jungtinėse Valstijose. Ten ji atlydėjo vyrą Diego, jau pripažintą Meksikos dailininką, bet užmezgė meilės romaną su fotografu Nickolas Muray, kurio darytų fotografijų gausu ir šioje parodoje Berlyne.
Kad Frida Kahlo gali būti ir stiliaus ikona liudija tai, kai muziejuje ir netoli jo pamatai besisukinėjančias merginas su fridiškomis dirbtinių gėlių, raištelių ir kaselių kompozicijomis ant galvos. Menininkės gyvenimo dramos neabejotinai traukia tiek besidominčius skandalingesnėmis asmeninėmis istorijomis, ir tuos, kurie mėgsta posakį „gyvenk įdomiai, mirk jaunas”, tiek metaforiško, kartu realistinio meno gerbėjus. Pop žvaigždė Madona turi keletą Kahlo paveikslų, tame tarpe „Gimimą” (angl.”My birth”, 1932), kuriame Frida vaizduoja save „lendančią” iš motinos , gulinčios sniego baltumo lovoje, įsčių. Kalbama, kad Madona kiekvieną naują svečią savo namuose „bando” Fridos paveikslais: jeigu jie patinka, turite šansų tapti gerais dainininkės draugais.
Iki rugpjūčio 9 dienos Berlyne veiksianti paroda tapo įvykiu kontrastingame ir futbolo aistrų suvienytame mieste dar ir dėl to, jog čia lankėsi ir apie dailininkės darbus su publika diskutavo jos giminaitė Christina Kahlo. Berlynas, kaip ir Londonas, - lepus miestas meno prasme, o Fridos darbai šių dienų konceptualizmo užvaldytame, bet retai emociškai kultūros vartotoją paveikiančiame meno pasaulyje yra savotiška atgaiva. Ir ypač moteriškajai auditorijai, besidominčiai stipriomis asmenybėmis, dualistiniais moters vaidmenimis, drąsia jausmine išraiška ir simbolika. Žinoma, Kahlo darbai - ne kiekvieno skoniui. Detalizuotos alegorijos kartais priimamos kaip erzinančios akis, tačiau nors kiek žinant jos gyvenimo kontekstą, į jos darbus žvelgsite jau kitaip. Ir net nereikės skaityti specialių apžvalgų, kurios, beje, kartais labai skirtingai aiškina menininkės darbus: štai ką gi reiškia jos portretas su beždžionėmis ar papūgomis?
Todėl gyvenime labai pravartu stebėti. Tiesiog. Žiūrėti, matyti ir mąstyti. Iš to susikurti savo filosofiją, kuri istorijoje gali tapti įkvėpimu kitiems, ištisas valandas eilėje belaukiantiems ją išgirsti, pajusti.
Jurga Brazauskaitė
patiko (3)
