Kai toks vardas, kaip Frida Kahlo priartėja prie Lietuvos tiek, kad norint iš arčiau su ja susipažinti, reikia perkirsti tik vieną mūsų kaimynę pietvakariuose, - griebiesi priemonių. Kai savaitgalis Berlyne kainuoja panašiai kaip Nidoje, tik vietoj jūros bangų gauni masę įdomių renginių, mikrokultūrinių vietų, būtų tiesiog tinginystė neišnaudoti progos. Juolab, kai tokio lygio retrospektyvinė paroda vargu ar kada nors atsidurtų arčiau Lietuvos, net už paskutinius pinigus pasistačius pretenzingąjį Guggenheimo muziejų ar dar kartą išbandant kokį grandiozinį projektą „kultūros sostinė 0000″. Legendinės Meksikos tapytojos darbai ir gyvenimo iliustracijos atkeliavo į Berlyną, o mus pigių skrydžių bendrovė greitai nugabena ten, kur maloniai paganome akis.
Prabangiame ir Berlyno architektūrai nebūdingame senovės graikų šventyklas primenančiame pastate-Martin-Gropius Bau muziejuje atidarytoje Fridos Kahlo parodoje - visiškas anšlagas, traukiantis net menu mažai besidominčius. Pasitikėdami vokiška tvarka, kantriai stovime eilėje prie muziejaus daugiau nei valandą, galiausiai pamatau, kad viduje - dar viena spūstis, nes įsigijus bilietą, į Fridos Kahlo „kambarius” lankytojai įleidžiami mažomis grupelėmis.
10 eurų kainuojantis vizitas trunka apie gerą valandą. Išties išsamioje retrospektyvinėje parodoje eksponuojami ikonomis tapę ir retesni Kahlo tapybos darbai, taip pat apie 90 skečų popieriuje, daug jos ir šeimos fotografijų, iliustruotos ištraukos iš jos dienoraščio, keletas menininkės dėvėtų indėniško-meksikietiško folkloro suknelių. Bene dvi sales užima įrėmintos nuotraukos: tapytojos portretai, kuriuose garsioji dailininkė įamžinta su rusų komunistu Trockiu, vyru Diego Rivera, prie savo dabar jau dingusio didžiausio formato tapybos kūrinio, dalyvaujanti politinėse demonstracijose, kelionėse ir net savo lovoje, dekoruotoje skeletais, Stalino ir Mao portretais.
Paskutinėje salėje kas dvi valandas rodomas 1983 metais vokiečių sukurtas dokumentinis filmas apie Fridos gyvenimą ir kūrybą. Matyti, kad šis dailininkės vizitas, šiaip retas apskritai, ir kuriam parengti reikėjo nemažai pastangų surenkant jos darbus ir fotografijas iš Meksikos, JAV muziejų bei privačių kolekcininkų, neatsitiktinai „vyksta” Berlyne. Fridos Kahlo tėvas buvo vokietis, o ji pati turėjo dar ir žydų bei indėnų kraujo. Neatsitiktinis, žinoma, ir jos talentas, puoselėtas savamoksliškai, bet su užsispyrimu, idėjiška energija, fantazija, komunistiniu idealizmu. Ko gero, Frida patektų į geriausius darbus kančios akimirkomis sukuriančių menininkų sąrašo viršų, nes fizinio ir dvasinio skausmo, netekčių jos gyvenime buvo apstu. Būtent todėl jos darbai labai emocionalūs, sukrečiamai įspūdingi, gyvi, anatomiški (Frida ruošėsi medicinos studijoms), vizualūs, ironiški, kartu gamtiški, paprasti. Tokie, koks buvo ir jos pačios gyvenimas, kuris neretai aptarinėjamas intensyviau nei jos kūryba.
Frida Kahlo žavi tuo, jog buvo viena pirmųjų dailininkių, laužiusių visus moters kūno ir seksualumo tabu mene. Prie paveikslų „Henrio Fordo ligoninė” (1932), kuriame Frida vaizduoja save kraujuojančią lovoje po persileidimo bei “Keli maži dūriai” (1935), sukurto perskaičius kriminalinį pranešimą apie žiauroką buitinį nužudymą, visi stoviniuoja ilgiau atidžiai stebėdami formas, intensyvias spalvas, simbolius. Dar paauglystėje būsimą dailininkę ištikusi kraupi avarija ir dėl to visą gyvenimą lydėjusios fizinės negalios, vyro tapytojo Diego Riveros neištikimybė, tuometinis audringas politinis ir socialinis kontekstas, ir kitos įvairios Fridos išgyvenimus atspindinčios ar perteikiančios metaforos tampa pagrindu prancūzų rašytojui ir teoretikui André Breton Kahlo kūrinius priskirti siurrelizmui, nors ji pati niekada taip nemanė.
Ji buvo iš tų, kurie, kaip dailės mokyklėlės debiutantai, paišo vaisius ir daržoves lėkštėje, tik papildydama juos gyvybės, mirties simboliais (parodoje būta kelių tokių jos paveikslų iš serijos „Still life”), su visais iš eilės šeimos nariais, pažįstamais pozuotojais tobulino portreto techniką, įkvėpimo sėmėsi iš, kiti sakytų, baisiai banalaus italų renesanso genijaus Botticellio darbų, bet niekada nesuko sau galvos dėl pripažinimo.
Daugiau nei pusė iš visų jos tapytų darbų yra jos pačios autoportretai. Ir čia - nė kvapo susireikšminimo, tik begalinis vienišumas, kurį dailininkė jautė visą gyvenimą ir manė geriausiai pažįstanti tik save, kad nutapytų, atskleistų. Ir tikrai buvo, ką pasakyti apie savąjį gyvenimą: charakterį, jausmus, humorą, įdomias asmenybes aplink, susitikimus ir viešnages tuo metu viskuo iš eilės besidominčiose Jungtinėse Valstijose. Ten ji atlydėjo vyrą Diego, jau pripažintą Meksikos dailininką, bet užmezgė meilės romaną su fotografu Nickolas Muray, kurio darytų fotografijų gausu ir šioje parodoje Berlyne.
Kad Frida Kahlo gali būti ir stiliaus ikona liudija tai, kai muziejuje ir netoli jo pamatai besisukinėjančias merginas su fridiškomis dirbtinių gėlių, raištelių ir kaselių kompozicijomis ant galvos. Menininkės gyvenimo dramos neabejotinai traukia tiek besidominčius skandalingesnėmis asmeninėmis istorijomis, ir tuos, kurie mėgsta posakį „gyvenk įdomiai, mirk jaunas”, tiek metaforiško, kartu realistinio meno gerbėjus. Pop žvaigždė Madona turi keletą Kahlo paveikslų, tame tarpe „Gimimą” (angl.”My birth”, 1932), kuriame Frida vaizduoja save „lendančią” iš motinos , gulinčios sniego baltumo lovoje, įsčių. Kalbama, kad Madona kiekvieną naują svečią savo namuose „bando” Fridos paveikslais: jeigu jie patinka, turite šansų tapti gerais dainininkės draugais.
Iki rugpjūčio 9 dienos Berlyne veiksianti paroda tapo įvykiu kontrastingame ir futbolo aistrų suvienytame mieste dar ir dėl to, jog čia lankėsi ir apie dailininkės darbus su publika diskutavo jos giminaitė Christina Kahlo. Berlynas, kaip ir Londonas, - lepus miestas meno prasme, o Fridos darbai šių dienų konceptualizmo užvaldytame, bet retai emociškai kultūros vartotoją paveikiančiame meno pasaulyje yra savotiška atgaiva. Ir ypač moteriškajai auditorijai, besidominčiai stipriomis asmenybėmis, dualistiniais moters vaidmenimis, drąsia jausmine išraiška ir simbolika. Žinoma, Kahlo darbai - ne kiekvieno skoniui. Detalizuotos alegorijos kartais priimamos kaip erzinančios akis, tačiau nors kiek žinant jos gyvenimo kontekstą, į jos darbus žvelgsite jau kitaip. Ir net nereikės skaityti specialių apžvalgų, kurios, beje, kartais labai skirtingai aiškina menininkės darbus: štai ką gi reiškia jos portretas su beždžionėmis ar papūgomis?
Todėl gyvenime labai pravartu stebėti. Tiesiog. Žiūrėti, matyti ir mąstyti. Iš to susikurti savo filosofiją, kuri istorijoje gali tapti įkvėpimu kitiems, ištisas valandas eilėje belaukiantiems ją išgirsti, pajusti.
Audrys Karalius Architektas, architektūros kritikas (Lt)
Architektas, daugybės architektūrinių ir tarpdisciplininių renginių organizatorius bei kuratorius, architektūros kritikas, portalo “Pilotas.lt” redaktorius. Audrys Karalius yra kultūrinių tautos vertybių puoselėtojas ir miesto antropologijos tyrinėtojas, Europos Sąjungos Šiuolaikinės Architektūros premijos (Mies van der Rohe fondas) nepriklausomas ekspertas nuo Lietuvos.
Biblija ir Viljamo Šekspyro kūryba jau daugelį metų nepralenkiama. Trečioje vietoje sėdi ir anglišką arbatą supamajame krėsle gurkšnoja britė Agata Kristi. Baisiausių žmogžudysčių siužetai jai į galvą ateidavo tuomet, kai ji darydavo to, ko labiausiai nekentė - plaudavo indus. Nuo 1920 m. anglų kalba šios autorės knygų parduota per milijardą, tiek pat parduota kitomis 45-iomis kalbomis.
DIDŽIAUSIEJI
Knygynas - “Barnes and Nobles” Niujorke. Jo plotas - 14 330 kv. m (palyginimui - bendras Valdovų rūmų plotas - šiek tiek mažesnis).
Biblioteka - Kongreso biblioteka Vašingtone. Jos ilgis tarp lentynų toks, kad jei važiuotumėte automobiliu 110 km/h greičiu, visas lentynas pravažiuotumėte tik po 8 valandų…
OBJEKTAS
Apie šachmatų žaidimą parašyta per 20 tūkst. knygų.
JAUSMAI
1444 m. išleista knyga “Historia de duobus amantibus” (”Pasakojimas apie du meilužius”) - tai vienas ankstyviausių epistolinio romano pavyzdžių, kuriame pilna erotinių scenų. Jį parašė Enėjas Silvijus Pikolominis, kitaip žinomas popiežiaus Pijaus II vardu.
RECYCLE
Knygų perdirbimas sudėtingesnis (dėl surišimui naudojamų klijų) nei kitos popieriaus makulatūros.
NUOBODYBĖ
Pati nuobodžiausia knyga pasaulyje (800 psl. ) yra 2 mln. skaitmenų po kablelio matematinės konstantos “pi”.
?!
823 - tiek žodžių (prancūzų kalba) sudaro vieną sakinį Viktoro Hugo knygoje “Vargdieniai”. Perskaitęs laidėjas nustebo ir nusiuntė autoriui laišką su “?”, greitai jis gavo atsakymą iš V.Hugo - “!”.
TECHNOLOGIJOS
Pirmoji išleista knyga, parašyta rašomąja mašinėle, - Marko Tveno “Tomo Sojerio nuotykiai”. Rašytojas naudojo “Remington” firmos rašomąją mašinėlę.
GEIDŽIAUMIAUSIOSIOS
Gineso rekordų knygos yra labiausiai vagiamos knygos visame pasaulyje.
KRITIKA
“Sentimentalus šlamštas” - taip laikraštyje “The Odessa Courier” 1877 m. buvo pristatytas Levo Tolstojaus romanas “Ana Karenina”.
PRODUKTYVIAUSIAS
Brazilas Jose Carlos Ryoki nuo 1986 iki 1996 m. parašė 1 058 romanus (autorius rašo vesternus, mokslinę fantastiką, trilerius).
Iliustracijose - menininkų Robert The, Brian Dettemer, Casey Curran, S.U.Blackwell, Lucille Moroni, Denise Kiggan požiūris į knygą kaip į skulptūrą.
P.S. Tikėkimės, knygų niekada nereikės įrašyti į Raudonąją knygą…
Kartais kiekvienam iš mūsų tenka sutikti unikalų žmogų, kurį ne tik sunku apibrėžti vienu žodžiu, bet ir daugelis apibūdinimų nelabai kuo tepadeda. Visgi teks pabandyti. Šį kartą „Miesto pokalbiuose” svečiuojasi buvęs mokslininkas, VU dėstytojas, verslininkas, o dabar - įvairių socialinių iniciatyvų kūrėjas, anarchistų judėjimo narys Darius Pocevičius. Jis yra literatūrinės svetainės „tekstai.lt” autorius, vienas iš naujienų portalo „anarchija.lt” įkūrėjų, Laisvojo universiteto (LUNI) steigėjas, vertėjas, publicistas bei plačiai pagarsėjęs kultūrinis chuliganas.
- Dariau, jei tektų išsirinkti vieną iš daugybės savo veiklos sričių, kuri tau būtų pati svarbiausia?
- Pasirinkti vieną užsiėmimą ir jam paskirti visą gyvenimą reikštų įkalinti save specializuotos ir robotizuotos darbo rinkos kalėjime. Pasaulis pernelyg spalvingas, kad nuo jo nusigręžtum ir atsidėtum kokios nors vienos, itin siauros srities studijoms ar monotoniškai parsidavinėjimo rutinai, kuri vadinama darbu.
Nors dabartinė sociumo sistema mus agresyviai grūda į griežtai apibrėžtų profesijų, kompetencijų, rangų, postų ir socialinio statuso matricą, bet gerai pasistengus viso to galima išvengti. Sąmoningai stengiuosi neužimti jokios iš anksto nustatytos vietos socialinėje hierarchijų piramidėje, todėl veiklos neskirstau į svarbią ir nesvarbią. Ryte būnu medžiotojas, po pietų - žvejas, o vakarop - kritikas. Tapti „kompetentingu specialistu” ar „profesionalu” reikštų tapti gyvu lavonu.
- Galbūt galėtum mūsų skaitytojams daugiau papasakoti apie anarchistų judėjimą ir jo veiklą Lietuvoje?
- Anarchistų judėjimai Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, nėra formalizuoti, todėl apie juos sunku kalbėti mūsų visuomenei įprastomis kategorijomis. Jie neturi fiksuotų organizacinių struktūrų, nėra narystės, jokių lyderių ar fiurerių. Anarchistai specialiai nekuria konkrečių politinių visuomenės pertvarkymo programų, nes mano, kad visuomenė turi būti tokia, kokią pasirinks patys žmonės. „Jei turėtume programą, būtume suknisti marksistai arba dar suknistesni socdemai”, - juokauja jie.
Žinoma, tam, kad žmonės galėtų laisvai pasirinkti, būtinos dvi išankstinės sąlygos: 1) žmonės turėtų spręsti patys - be jokių „ekspertų”, „specialistų” ir „atstovų” pagalbos; 2) žmonėms turėtų būti pasiekiama visa informacija, o ne tik valdžios ir korporacijų sugromuliuoti pranešimai, kuriais juos dozuotai maitina šiandieninė žiniasklaida. Patenkinus šias dvi sąlygas, t.y. pašalinus atstovaujamosios valdžios ir korporacinės žiniasklaidos įtaką, jau būtų galima kalbėti apie anarchistinės visuomenės užuomazgas. Taigi anarchija nėra betvarkė ir bevaldystė, kaip kad daugeliui yra įteigta, o pačių susikurta tvarka (galbūt netgi griežtesnė nei įvesta valdžios) ir savivalda.
Lietuvos anarchistų judėjimas per represinį sovietmetį prarado visas prieškario aušrininkų, socialistinių revoliucionierių ir socialistų maksimalistų tradicijas, todėl pirmosios anarchistinės iniciatyvos pasirodė gana vėlai (kita vertus, stiprų anarchistinį pradą turėjo ir ankstyvasis Sąjūdžio judėjimas). Vieni sako, kad šiuolaikinis anarchizmas Lietuvoje prasidėjo 2001 m. gegužės 27 d. surengus pirmąją antimilitaristinę demonstraciją „Stop NATO”, kiti šią pradžią sieja su pirmosiomis kontrkultūrinėmis akcijomis, treti - su Vilniaus kairiųjų klubo įkūrimu (2005-ųjų gruodis) ir „anarchija.lt” portalo gimimu (2006-ųjų kovas).
Lietuviškas anarchistinis judėjimas, visų pirma, nėra monolitinis ir vienalytis. Kairįjį socialinį anarchizmą propaguoja žmonės, besuburiantys apie „anarchija.lt” portalą; radikalioms insurekcionizmo (anarchistinio sukilimo) idėjoms simpatizuoja visiškai autonomiškai veikiantys anarchopankai, kuriuos vienija „hardcore.lt” iniciatyvos; anarchofeminizmo sparne vis labiau reiškiasi Feministinis frontas (FeF), neseniai surengęs kolektyvinę apostazės (atsiribojimo nuo Romos Katalikų Bažnyčios) akciją; liberalų dumblą judina ir pavieniai dešinieji anarchokapitalistai, savo portaluose propaguojantys laisvąją rinką be valstybės.
- Koks žmogus galėtų laikyti save anarchistu?
- Neverta laukti, kol kas nors ims dalinti anarchistų pažymėjimus. To niekada nebus, anarchistu reikia tapti pačiam. Mano nuomone, yra dvi svarbiausios anarchisto savybės: pirmoji - stipriai išreikštas nepakantumas bet kokiam diktatui ir prievartai, antroji - stiprus empatijos, solidarumo ir tarpusavio pagalbos jausmas. Anarchistams iki koktumo šlykščios tokios konservatyvios sąvokos, kaip tradicija ir hierarchija, šeima ir nuosavybė, klusnumas ir disciplina. Dauguma jų nelaukia revoliucijos ar klasių kovos protrūkio, anarchizmo principus - savivaldą ir saviorganizaciją - jie siekia įgyvendinti čia ir dabar.
Aišku, tą padaryti ne visada sekasi. Itin didelių sunkumų anarchistai patiria Lietuvoje ir visose postsovietinėse šalyse, kuriose iki pat šiol dominuoja „geros valdžios”, „mielaširdingo caro” ar „dosnaus fiurerio” kultas. Daugelį Lietuvos gyventojų galima laikyti pusiau anarchistais. Jie akivaizdžiai nepatenkinti valdžia ir norėtų ją pašalinti, bet didžiausia blogybė ta, kad vietoj pašalintosios jie nori pasistatyti kitą, kuri neva viską pakeistų. Vis dėlto yra kitaip - niekas nepasikeis, kol žmonės nepakeis autoritarinio mąstymo ir nenutrauks nesibaigiančios valdžių kaitos grandinės.
- Kaip manai, ar internetas padeda visuomeniniams judėjimams? Juk jis ne tik skatina susirasti bendraminčių, bet ir „kanalizuoja” aktyvių žmonių energiją, paversdamas ją virtualia.
- Anarchistinę veiklą internetas „kanalizuoja” ne labiau nei visą visuomenę. Į tokią bjaurią „kanalizaciją” anarchistai nutekės paskutiniai, nes jie yra visų karščiausi gyvo bendravimo ir realių tiesioginių veiksmų šalininkai. „Anarchija.lt” yra tik nedidelė veiklos dalis, nors ir geriausiai matoma. Kur kas mažiau pastebima kasdienė veikla, nukreipta prieš autoritarinį mąstymą, konservatyvias vertybes ir visuomenės centralizavimą. Šia prasme esu labai patenkintas Laisvojo universiteto (LUNI) veikla, kuri, manau, sparčiai augina kritiško proto daigus unifikuotų tautinių mokyklų sugadintose jaunimo makaulėse.
- Kaip gimė mintis įkurti naujienų portalą „Anarchija.lt”? Ar jis yra populiarus, ir kiek žmonių jame darbuojasi?
- Tokia mintis gimė labai natūraliai, kaip noras plėsti informacinę erdvę be jokių žiniasklaidos bosų ir redaktorių cenzūros, dabar vadinamos „redagavimu”. Redakcinėje kolegijoje darbuojasi 9 žmonės, turime bent 12 nuolatinių autorių, 3 iš jų gyvena užsienyje - Londone, Dubline ir Berlyne. Lankomumas per dieną siekia 1200-1500 skaitytojų. Jų skaičius itin padidėja tada, kai nušviečiamos didesnė akcijos. Pvz., 2008 m. spalį anarchistams inicijavus „meninių rinkimų” akciją (buvo siūloma meniškai sugadinti rinkiminius biuletenius - ką nors ant jų nupiešti), per dieną portale apsilankydavo 5-6 tūkst. žmonių, panašus lankytojų pagausėjimas pastebimas ir per kiekvieną gegužės 1-ąją, kada anarchistai pražygiuoja Vilniaus gatvėmis su tradiciniu užrašu „Bubilius Kybys”.
- Dažnai spaudoje pasirodo tavo bei tavo bendraminčių pasisakymai dedantys į šuns dienas valdančiuosius bei visą valstybės valdymo konstrukciją apskritai. Kokią alternatyvą esamai sistemai galėtumėte pasiūlyti?
- Kaip minėjau, anarchija yra savivaldos sinonimas. Prie šios sąvokos dar reiktų pridėti tiesioginę demokratiją, ir gautume užbaigtą būsimos anarchistinės visuomenės konstrukciją. Žodžiu, anarchistiniai judėjimai siekia sukurti tokią visuomenę, kuri būtų pagrįsta savivaldos ir tiesioginės (ne atstovaujamosios) demokratijos principais. Kuo mažiau centralizmo ir kuo daugiau savarankiškumo, tuo didesnė anarchija. Paprasta, ar ne?
Tuo tarpu didžioji žiniasklaida pateikia visai kitokį anarchistų įvaizdį. Jai anarchistai yra paprasčiausi gatvės chuliganai ar net teroristai, po užančiu slepiantys jei ne bombą, tai bent „Molotovo kokteilį”. Tikrų teroristų, besidedančių anarchistais, gal vienas kitas ir yra, bet į juos kreivai žiūrima ir pačiame anarchistiniame judėjime - dažniausia kaip į provokatorius, kurių veiksmai atneša vien žalą.
- Kam ir kaip gimė mintis steigti Laisvąjį Universitetą? Papasakok šiek tiek plačiau apie jo veiklą, paskaitas, dėstytojus, studentus. Kaip sekasi Laisvojo Universiteto Kauno filialui?
- LUNI idėja kilo per didžiuosius studentų protestus prieš aukštojo mokslo komercializavimą. Buvo daug mitingų, piketų, kartoninių ir net tikrų barikadų. Deja, viskas baigėsi niekuo - uždrausti keli mitingai, suimta porą studentų, ir prastumta neoliberali reforma. Tada nedidelė studentų judėjimo aktyvistų grupelė pagalvojo: „Kokio velnio mes turime konfliktuoti su politine ir universitetų valdžia, kam keisti šitą sustabarėjusią komercinę diplomų kepyklą? Juk greta mes galime susikurti savo universitetą - tokį, kokio panorėsime!” Prie studentų aktyvistų prisidėjo keletas pankų, ir 2008 m. rugsėjį LUNI pakvietė į pirmąją paskaitą. Na, dabar LUNI turi filialus 8 Lietuvos miestuose, o Vilniuje užsiėmimai vyksta 3-5 kartus per savaitę.
LUNI veikia visiškos autonomijos ir decentralizavimo principu, todėl apie Kauno „lunatikų” sėkmes ir nesėkmes reikėtų klausti pačių kauniečių. Iš šono žiūrint atrodo, kad jiems sekasi neblogai, nors, girdėjau, turi didelių problemų su patalpomis. Sunku patikėti, kad Laikinojoje sostinėje neatsirastų nė vienos 30-50 žmonių talpinančios erdvės, kuri nemokamai priglaustų mokytis norinčius žmones!
- Ilgą laiką kultūros savaitraščiuose rašei aštrias ir bekompromises knygų apžvalgas, kurios savo įžūlumu papiktino ne vieną lietuvių literatūros korifėją. Kaip tau atrodo šiandieninė lietuvių literatūros situacija, ar atsiranda naujų įdomių vardų?
- Mano manymu, lietuvių literatūroje buvo vos du svarbūs periodai, iš esmės pakeitę ir literatūrinę kalbą, ir formą, ir idėjas. Ir abu jie susiję su maištu prieš tuometines realijas. Tai 1922-1928 m. keturvėjininkų maištas prieš maironiškąjį romantizmą ir 1965-1975 m. „ezopininkų” maištas prieš socialistinį realizmą. Būtent jie nulėmė ateinančių kartų literatūrinius skonius ir patį kūrybinės mąstysenos būdą.
Žiūrėdamas į mūsų laikmetį, jokio maišto niekaip neįžiūrėsi. Visa nepriklausomybės 20-mečio literatūra ir toliau surakinta brežnevinės stagnacijos retežiais. Kaip sakė rusiškos literatūros revoliucionierius E. Limonovas: „Visi tarnauja. Niekas į priekį neveda. Niekas naujų kelių nepramina. Keliai tušti.”
Kanados menininkė ir rašytoja Sarah Faber dar vadinama Black-eyed Suzie pradėjo kurti meniškas lėles. Sarah teigia, jog pavargo nuolat dirbti protinį darbą. Ji sunkiai dirbo ties pirmuoju savo romanu, tad nusprendė, jog nori kažką sukurti savo rankomis, todėl pasirinko lėlių gaminimą. Įsigijus kai kurių knygų Sara pradėjo eksperimentuoti su polimeriniu moliu.
Black-eyed Suzie stilių įtakojo meilė gotikiniams romanams, Viktorijos ir Elžbietos laikų kostiumams ir Dame Darsi komiksams. Jos lėlės pasižymi didelėmis pailgos formos akimis, kaip ir kai kurie Edvardo Gorey ir Timo Burtono kūrinių personažai. Tačiau, Saros lėlės turi savo stilių: Viktorijos laikų grožį su tamsiąją puse - tai kortuotojos, burbono mėgėjos, albinosės, vampyrės …
Sarah nebūtinai sutinka, kad jos lėlės yra gotikinės, nors kai kurios jų turi savyje tamsos elementų, antgamtinių arba kraupių bruožų. Autorė mano, kad šios lėlės yra Viktorijos laikų veidai, su tam tikru žaismingumu pasakojantys apie skaudų gyvenimą tuometinėje Anglijoje.
Tolerancijos gynėjai ir skleidėjai apšauks mane visomis įmanomomis fobijomis, bet pripažinkime bent jau sau, jog kitokie, marginalūs kūnai - seni ar neįgalūs - mūsų visuomenėje nėra kažkokios vertės nešėjai. Mes ir tie, kurie neperžengia kažkokios nematomos, bet sutartinės, savaime suprantamos lūkesčių ribos, vadinami „normaliais”. Mūsų dauguma, o mažumą apšaukiame nukrypusiais ar iškrypusiais - taigi, nebevertingais, blogais, sugadintais kūnais. Per daug plonas, storas, aukštas, žemas, senas, keistas? Gal seksualinės patirtys kitokios, neįprastos? Lyg kitas pasaulis, kurio kasdienybėje stengiamės nepastebėti, praeiti nuleidus akis, tačiau slapčia trokštame ir siekiame stebėti - per rakto skylutę, nematomai, kad nebūtume apšaukiami tokiais pačiais keistuoliais.
Žmonės geidžia reginio, spektaklio, kad būtų patenkintas smalsumas, bet sykiu liktum nuošalyje. Baisu žiūrėti tiesiogiai. „Freak‘ai” nevertingi kaip kūnai, bet vertingi kaip žvilgsnio ir malonumo objektai. Žiniasklaida tuo mėgaujasi, nuolat keldama savo reitingus viena ar kita istorija ar bent jau jos simuliacija (juk skandalą galima sukurti). Tokie, daugiau ar mažiau „kitokie” žmonės buvo ir žydų kilmės amerikiečių fotografės Diane Arbus (1923-1971) objektas - paribio žmonės, „nenormalūs”, neįgalieji, silpnieji, sergantys, mirštantys, keistuoliai, visuomenės atstumtieji, cirko gyventojai ar net absoliučiai paprasti veikėjai, kurie Arbus darbuose vis tiek „kitokie”. Tačiau šiuos objektus ir fotografijas sunkiai pavadintum lengvai virškinama sensacija ar malonumų šaltiniu. Kita dimensija - gąsdinanti, bet ir kviečianti pažvelgti atidžiau; prikaustanti ir priverčianti pasijusti nejaukiai, nesaugiai. Nutilti.
Psichologinė fotografija, kuri paliečia ir priverčia mąstyti, o ne grožėtis, nes grožėtis iš esmės čia nėra kuo. Nepaisant to, kad bevardžiai personažai siekia būti kuo gražesni, pasitempę, jie nėra gražūs - bent jau Vakarų pasaulyje suvokiamo idealaus grožio prasme. Arbus pagauna tą momentą, kai žmogus atsipalaiduoja, susiraukia, muistosi ir nebepozuoja. Momentą, kai veikėjas yra pats negražiausias ir kažkuo liūdnas, grubus ar maniakiškas. Juodai-balta fotografija, dažniausiai kvadrato formatas ir objektas kadro centre. Jis žiūri tiesiai į tave, o tu net nenorom - į jį ar ją.
„Dauguma žmonių keliauja per gyvenimą nuolatos bijodami skausmingos, traumuojančios patirties. Freak‘ai jau gimė su trauma. Jie jau tai išgyveno. Jie yra aristokratai” (Diane Arbus).
Fotografei įprastiniai, vidutiniai žmonės neįdomūs, jie neturi paslapties. Ji susidraugauja su savo personažais, įgauna jų pasitikėjimą ir išlaukia momento, kai jie pasikviečia menininkę į savo namus. Procesas įdomesnis nei rezultatas.
Diane Arbus domino nepatogūs žmonės ir jų žvilgsniai, išraiškos, būsenos. Nepatogūs Amerikai, „svajonių fabrikui” ir „disneilendui”. Iliuzija apie nuolat šviečiančią saulę miršta. Šiek tiek rezistencijos ir protesto prieš nusaldintą visuomenę, kur nenormalumas slepiamas ir užrakinamas, kur jis tinka tik cirko pasirodymams ir kur visi yra/turi būti laimingi bei besišypsantys. Kaip Diane Arbus dukra Doon po fotografės savižudybės kalbėjo apie šeimos įtaką jos kūrybai: „Ten buvo milžiniškas jausmas ir spaudimas, kas yra draudžiama ir netinkama. Fotografavimas jai tapo galimybe atrasti, jog tie draudimai iš tikro neveikia”.
„Vaikas su žaisline granata Centriniame parke” (Child with Toyhand Grenade in Central Park, 1962) - vienas ikoninių Arbus darbų. Plonytės, ilgos kojos ir lyg išsuktos rankos, maniakiška veido išraiška ir granata rankoje. Piktas ir nekantrus, neaiškios mintys ir intencijos. Įdomu, kad tai buvo vienintelis toks kadras, kai vaikas prarado kantrybę ir susierzinęs paragino fotografę greičiau baigti, norėdamas tęsti įsivaizduojamus mūšius parke. Kitur jis laimingas, paprastas berniukas - tas kadras, kai nusibodo ramiai stovėti prieš objektyvą, buvo tai, ko reikėjo Arbus. Šiandien šis vyras gyvena nuobodžiai įprastą ir normalų gyvenimą, neliko maišto, išraiškų, keistumo ir įsivaizduojamų mūšių - gyvenimo „tvarka” disciplinavo kūną, priskiriant jį „normaliųjų” armijai. Jam Diane Arbus „užfiksavo kiekvieno iš mūsų vienišumą; visi žmonės nori atrasti ryšį su kitu, bet nežino kaip”. Jis tiki, kad taip pat jautėsi ir pati Arbus.
Menininko darbų galią parodo ir atvaizdų intertekstualumas - atkartojimai, imitacijos kituose populiariosios kultūros ar meno projektuose. Prisimenat Stanley Kubrick filmą „Švytėjimas” (The Shining, 1980) ir jame esančias identiškas dvynes? Kubrick dvynės atkartoja Diane Arbus „Identiškas dvynes” (Identical Twins, 1967). Ta pati poza, bauginantis žvilgsnis, nejaukumas ir net vaiduokliškumas. Abi žiūri tiesiai į kamerą - viena šiek tiek šypsosi, kita nuliūdusi ar supykusi. Jos taip arti viena kitos, jog atrodo suaugusios pečiais. Vėlgi, tai paprastos mažos mergaitės, bet sykiu kažkuo keistos. Apskritai, identiški dvyniai visuomet šiek tiek gąsdina ir stebina - kaip jie konstruoja save, savo tapatumus? Vienodos, bet kuo ilgiau žiūri tuo skirtingesnės. Nekaltos, bet kažkuo grėsmingos. Ištisas prieštaravimų rinkinys.
Paskutiniais gyvenimo metais Diane sukūrė fotografijų seriją „Untitled”. Šį kartą jos personažai - slaugos namų gyventojai su vystymosi negaliomis. Atmosfera absoliučiai skiriasi nuo ankstesnių darbų. Dar labiau groteskiška, nemaloni ir baugi. Neįgalūs kūnai puošniose suknelėse ar prisidengę helouvyno kaukėmis. Kūnai, kurių kasdienybėje nematome, kurie paslėpti užmiesčio totalinėse institucijose, aptvertose aukštomis tvoromis. Karnavalas ar siaubo kino juosta?
„Aš manau, yra dalykų, kurių niekas kitas nepamatytų, jei aš nenufotografuočiau” (Diane Arbus).
Mane visuomet domindavo stoties rajonai. Jie turi savotiško žavesio ir tik juose pamatai tiek daug marginalių kūnų - suluošintų traumų ar alkoholio, senų ir nereikalingų. Išvengdamas akistatos situacijų ir prisidengdamas troleibuso laukimu, Vilniaus stotyje per keliolika minučių gali netrukdomai stebėti visas gyvenimo dramas - meilę, pyktį, ginčą, susitaikymą ir vėl meilę. Ciklas prasideda iš naujo. Arbus kūnai šiek tiek kitokie. Galbūt mažiau realūs, pažįstami, sutikti, bet taip tik smalsiau.
Diane Arbus: „A photograph is a secret about a secret. The more it tells you the less you know.”
Fernando Botero - Lotynų Amerikos dailininkas ir skulptorius, savo darbais skleidžiantis žinią visam pasauliui. Šio autoriaus darbus lengva atpažinti iš vaizduojamų ekstravagantiškų apvalių formų figūrų.
Izoliuotas nuo meno
Fernando Botero gimė 1932 metais Medellín, Kolumbijoje. Vaikystėje jo šeimai teko susidurti su pragyvenimo sunkumais, Fernandui būnant vos 4 metų amžiaus mirė jo tėvas. Jau būdamas vaikas Botero buvo labai užsispyręs ir sąmoningas. Pinigų trūkumas buvo didžiulė kliūtis mokytis ir tobulėti, kaip pats dailininkas sako: „Gyvenimas yra nepaprastas nuotykis, kai tu esi neturtingas”.
Miestelis, kuriame gyveno jaunas Botero, buvo itin uždaras ir konservatyvus, gyvenimas jame buvo paremtas stipriomis vertybėmis ir griežtomis normomis. Fernando jame gyveno iki 19 metų. Medellin miestelyje nebuvo jokių muziejų ar meno galerijų, todėl būsimas dailininkas buvo izoliuotas nuo tuometinių meno apraiškų, neturėjo jokio suvokimo apie pasaulyje vyraujančią kultūrą. Vėliau apie save menininkas pasakojo: „Aš negimiau apsuptas muziejų ir nusistovėjusios kultūros, todėl po to viską pamačiau visiškai šviežiu žvilgsniu”.
Būdamas paauglys, Fernando įstojo mokytis į toreadorų mokyklą. Bet jo, kaip toreadoro karjera baigėsi tada, kai jam pirmą kartą teko susidurti su gyvu buliumi. Didžiąją laiko dalį mokykloje jis piešdavo bulius ir kitus toreadorus. Pirmasis viešai pasirodęs Fernando piešinys buvo išspausdintas vietiniame laikraštyje, kaip iliustracija. Vėliau, 1948 metais, buvo surengta pirmoji jo, kaip menininko, paroda Medellin miestelyje. Tada jis nusprendė, kad savo toreadoro karjerą nori išmainyti į dainininko amatą.
Pirmieji dailininko paveikslai atspindėjo jo jaunystę ir gyvenimą Kolumbijoje, tai kas per ilgą laiką susikaupė jo vaizduotėje, pagaliau išsiveržė laukan. Išlaisvinta menininko vaizduotė atsispindėjo drobėje, o pats Botero, savo ruožtu, daug keliavo, norėdamas pažinti neatrastą pasaulį.
1958 metais dailininkas susilaukė ypatingo pripažinimo, kai buvo apdovanotas pirmuoju prizu kultūros ir meno renginyje „Salon of Colombian Artists”. Botero save identifikuoja taip: „Labiausiai kolumbietiškas iš visų Kolumbijos menininkų”.
Nenutylėta kritika ir satyra
“Aš tikiu, kad labai svarbu kurti tokius paveikslus, kurie patys savyje yra laisvi, lakios vaizduotės ir inovatyvūs. Nėra svarbu kurti kažkokius gražius dalykus, kurie tilptų į standartinius grožio rėmus. Tikslas turėtų būti, pasiekti tokį lygį, kuriuo būtų galima nustebinti ir pačiam būti nustebintam.” (Fernando Botero)
Atrodo, kad Botero paveiksluose vaizduojamas ramus gyvenimas ir peizažai, tačiau ypatingą svarbą čia užima sustabdytos situacijos akcentavimas. Daugeliui gali pasirodyti juokingi vaizduojami žmonės, kurie yra proporcingai išpūsti ar, nepabijokime to žodžio, stori. Dailininkas apie savo tapybos stilių pasako tiek: „Dailininkas dažniausiai pats nežino, kodėl jam patinka tapyti būtent tokiomis formomis. Tokią poziciją, formas pasirenkame intuityviai ir tik vėliau bandai paaiškint sau, kodėl yra būtent taip”.
Botero puikus istorijų pasakotojas ir, tuo pačiu, kritikas. Jo darbai tiesiogiai neatvaizduoja aplinkinio pasaulio - jie yra „įkrauti” kandžios satyros bei politinių komentarų energijos, kurią reikia sugebėti įžvelgti. Botero - itin produktyvus dailininkas, kurio darbai buvo eksponuojami įvairiose viešose erdvėse bei galerijose.
Jo piešiamos sunkiasvorės figūros atpažįstamos visame pasaulyje. Ir tai nėra vienintelis jo darbų bruožas. Paveiksluose iškeliamas iššūkis žmogaus vertybėms, skatinamas susimąstymas, todėl tai galima vadinti provokuojančiu menu, kuris išprovokuoja žmonės ne tik stebėti, bet ir kritiškai apmąstyti paveiksle vaizduojamus vaizdus. Botero tikrai nedrįstume pavadinti paviršutinišku tapytoju, bet turbūt nei vienas menininkas negali matyti pasaulio paviršutiniškai. Tik ne visi veliasi į provokuojančias diskusijas per savo kūrinius.
Pirmoji pažintis su Kristianija įvyko vartant Vilniaus turistinį gidą, kur Užupis palyginamas būtent su šia erdve Kopenhagoje. Sudomino, todėl prisižadėjau tą vietą aplankyti. Ir aplankiau. Kristianija man tapo laisvės, gatvės meno, skirtingumo ir įvairovės simboliu. Nuo pagyvenusių, bet vis dar neatsisakančių laisvės ir maišto idėjų hipių, anarchistų, skvoterių, menininkų, klajoklių, valkatų iki pačių įvairiausių jaunimo subkultūrų atstovų ar tiesiog svajotojų kaip aš… Kristianiją drąsiai galėčiau pavadinti unikaliu kultūriniu projektu ir fenomenu, labiausiai priartėjusiu prie utopinės alternatyvios komunos idėjos - revoliucijos, kurią siekė įgyvendinti hipių judėjimas.
Vis dėlto jei tikitės išvysti kažką panašaus į Užupį, nusivilsite. Užupis, kur menininkai vis dažniau tampa tik pašaliečiais, pavertusiais rajoną patrauklia ir inovatyvia kaimynyste, bet būstus užleidę didesnį ekonominį kapitalą turintiesiems, per daug skiriasi nuo Kristianijos, kad išvis būtų galima lyginti. Šios erdvės nėra nei viena kitos atitikmenys, nei kopijos ar simuliacijos. Bent jau kol kas.
Kristianijos istorija prasidėjo prieš keturis dešimtmečius (1971 m.), kai grupė hipių išpjovė skylę kareivinių teritorijos tvoroje ir užėmė nenaudojamus pastatus. Tai buvo protestas prieš augantį vartojimą, neįkandamas būsto kainas Kopenhagoje ir kapitalistinę, vis labiau varžančią visuomenę. Nedidelė iniciatorių saujelė greitai išaugo iki kelių šimtų narių grupės, iškėlė savo vėliavą, pasivadino Kristianija ir pasiskelbė save nepriklausomais nuo Danijos įstatymų. Dėl pakankamai didelio maištininkų skaičiaus bei jų deklaruojamų liberalių laisvės ir tolerancijos vertybių miesto valdžia nesiėmė išvaikyti šios autonomiškos komunos, o tiesiog pavadino tai socialiniu eksperimentu.
Eksperimentu, kuris gyvuoja iki šiol, apima 34 hektarus teritorijos Kopenhagos centre ir beveik tūkstantį bendruomenės narių. Per tiek metų buvusi tolerantiška ir liberali bendruomenė bei jos laisvės utopija iš dalies išsigimė - Kristianija pastaraisiais metais susiduria su vis didesnėmis problemomis ir jos likimas tampa miglotas. Smurtas, agresija svetimiems, narkotikų vartojimas ir platinimas (ir ne vien lengvųjų, kurie iki 2004 metų buvo paskelbti legaliais ir toleruojami Kopenhagos valdžios), kovos dėl dominavimo narkotikų rinkoje, vertinga žemė miesto centre, kuri vis labiau traukia privataus sektoriaus dėmesį ir, galų gale, Danijos paskelbta ir gana agresyviai vykdoma Kristianijos „normalizacijos” politika.
Kita vertus, Kristianija nėra vien tik „Pusher” gatvė, kurioje vyksta narkotikų prekyba, platintojų kovos, riaušės tarp vietinių ir policijos pajėgų bei kuri yra labiausiai matoma bei atpažįstama turistų. Pirmiausiai, Kristianija yra žmonės, jų kūrybiškai sutvarkytos trobelės, gamta pačiame miesto centre, kuriami menai, auganti trečioji laisvų gyventojų karta ir vis dar gyvuojančios bendruomeninės idėjos. „Pralaimėtojų rojus” remiasi kūrybingumo, ekologiškumo, kolektyvinės atsakomybės ir laisvės veikti, pasipriešinti bei kalbėti vertybėmis. Tai bendruomenė sakanti griežtą „ne” mašinoms ir motoriniam transportui, vagystėms, smurtui, ginklams, neperšaunamoms liemenėms, stipriesiems narkotikams ir įvairioms jėgos subkultūroms (skinheadams, baikeriams ir pan.). Nors daugumos jų pastaraisiais metais jie neišvengia, tai vis dar bohemos ir kartais paskutinės vilties kampelis. Kaip vienas menininkas, gyvenantis Kristianijoje jau daugelį metų, pasakė: „Aš neturiu būti turtingas, kad mėgaučiausi laisve”.
Menas ir Kristianija neatsiejami dalykai ir tai, ko gero, yra vienintelis panašumas su Vilniaus Užupiu. Scenos menams, muzikai Kristianija turi keletą scenų ir kitų erdvių; vizualiniai menai slepiasi įvairiausiose dirbtuvėse didžiulėje teritorijoje. Kita vertus, freskos, graffiti, skulptūros - tai, ko nepastebėti įžengus į Kristianiją tiesiog neįmanoma. Jau prie vieno įėjimų pasitinka Marciannos Rydvald, vienos žymiausių Kristianijos tapytojų, freska „Norų medis” (1997). 2006 metais vieną šios tapytojos darbų įsigijo ir Danijos Nacionalinis Muziejus. Šiuo metu M. Rydvald gyvena Havajuose, bet jos idėjos ir estetinė raiška matoma keliuose visiems prieinamuose darbuose Kristianijoje.
M.Rydvald „Norų medis” (1997)
„Hipių mieste” labai mėgstama ir gerbiama taip pat yra fotografė Charlotte Ostervang. Nepaisant to, kad Kristianijoje gyveno tik epizodiškai. 2008 metais ji išleido Kristianijos gyventojų portretų albumą su trumpomis jų istorijomis - kaip pati sako, „nes jie yra žmonės, kurie didžiuojasi savimi ir savo gyvenimu”. Ostervang surengė ir parodą pačiame Kopenhagos centre, lauko ekspozicijoje - erdvėje, per kurią skubėdami į darbą praeina dauguma „normalizacijos” politikos šalininkų. Tylus protestas?
Dalis Kristianijos gyventojų pagal Charlotte Ostervang
Dar šešioliktame šimtmetyje Thomas More kalbėjo apie utopiją kaip apie salą, apsuptą jūros ir nuo lankytojų sergėjamą uolėtų krantų, apsaugotų gamtos ir meno. Utopiniai projektai šiais laikais - ekokaimai, miesto komunos, religiniai kaimai, kolektyviniai skvotai - visi jie ieško jų suvokimu idealios bendruomenės ir tobulo alternatyvaus gyvenimo būdo. Vis dėlto utopija dažnai ir lieka tik utopija - nepilnu ir neužbaigtu projektu. Neužbaigtu todėl, kad realios vietos visuomet susiduria su pasipriešinimu, išorinėmis įtakomis ir problemomis. Tą įrodė ir Kristianijos atvejis, 9 ir 10 dešimtmečiuose buvęs hipių, laisvės ir tolerancijos rojumi ir tik paskutinę dekadą susiduriantis su rimtais išlikimo klausimais. Kita vertus, jei laisvės utopija būtų taip lengvai įgyvendinama, ar ją iš viso būtų galima vadinti utopija?
„I think it‘s a symbol, a symbol of liberty” (Kristianijos gyventojas).
Pastaraisiais metais Lietuvos knygų pasaulyje atsirado įdomių naujienų ir išryškėjo naujų tendencijų. Kad ir naujas populiarus žanras - žurnalistinis romanas. Tačiau penktadienį, kovo 5 dieną, Lietuvos skaitytojų laukia dar viena naujiena - internetinio romano „Gomora.LT” premjera.
Žinia apie jį CityOut komandą pasiekė populiariajame „Facebook” tinkle. „Jūs turbūt girdėjote apie paskutiniųjų dienų įvykius, kurie šiuo metu plačiai aptarinėjami žiniasklaidos ir visuomenės, narpliojami ir painiojami baigia apaugti gandais bei klaidingomis versijomis. Po visą šalį ieškoma įvykių priežasties ir kaltininkų. Būdamas pakankamai blaivaus proto suvokiu, kad yra tik laiko klausimas, kada visų įvykių dalyvių, tame tarpe ir mano, vardai bus paviešinti ir atiduoti teismui. Neabejoju, kad mane suras, todėl nesiruošiu slapstytis ar bandyti išvengti pelnyto atlygio už tai, ką padariau. Man tereikia vieno Dievo atokvėpio tam, kad permąstyčiau tai, kas įvyko, bei vidumi susitaikyčiau su pačiu savimi ir tais, kuriems prasikaltau. Čia rasite mano rašytus dienoraščius, kuriuos siunčiu nenorėdamas, kad visa ši istorija būtų išmesta į užmaršties šiukšlyną ar traktuojama kaip nesuprantama, keleto protą praradusių žmonių savivalė”, - štai taip prasideda, kaip skelbiama, vienas pirmųjų internetinių romanų Lietuvoje.
Jo autorius - kaunietis rašytojas Saulius Rimkus pasakoja nuodėmingą ir kontraversišką neįvardinto katalikų bažnyčios kunigo gyvenimo istoriją.
- Kaip sugalvojote ir kodėl nusprendėte savo romaną publikuoti internete? Ar tai lėmė finansinės priežastys (nedaug kainuoja) ar didesnio populiarumo tikimybė (visiems prieinamas)? O gal kokios kitos?
- Romaną rašiau per daug negalvodamas jo apie publikavimą. Po to, kai viena mano didžiai gerbiama ir mylima leidykla pradangino knygos rankraštį, nusprendžiau nepriklausyti nuo leidyklų ir publikuoti kūrinį pasitelkęs XXI amžiaus technologijas ir galimybes. Knygos kūrimas užėmė trejus mano gyvenimo metus, tad vargu ar kuri nors iš leidyklų galėtų sau leisti apmokėti visą darbui prie knygos sugaištą laiką.
Be to, vienas svarbiausių kūrybos akstinų yra ryšys su skaitytoju, jo atsakas į mintis, situacijas, knygos pavidalu išreikštas idėjas. Pastebiu, kad vis daugiau spausdintos informacijos ar literatūrinių tekstų skaitau savo kompiuteryje. Taigi tik laiko klausimas, kada internetinės knygos mums taps kasdienybės norma.
Džiaugiuosi galėdamas būti vienas pirmųjų šioje srityje. Internetinio romano forma suteikia idealią galimybę išgirsti skaitytoją, įsiklausyti į jo apmąstymus ar pykčio protrūkius. Kiekvienas norintis gali pasidalinti savo nuomone ne tik su knygos autoriumi, bet ir su kitais skaitytojais, nesvarbu kokia - pozityvi ar neigiama - ta nuomonė būtų.
- Taigi romanas jau sukurtas ir svetainėje „Gomora.lt” dalimis bus talpinamas visus ateinančius metus. O gal jūs dar ką nors kursite, papildysite, kitaip sakant, viskas vyks iš tikrųjų, gyvai?
- Kasdien pasaulį išvys naujas knygos skyrius. Nepaisant to, kad knyga jau buvo baigta, teko gerokai paplušėti pritaikant ją publikuoti internete. Dalis teksto buvo sutrumpinta arba pakeista taip, kad užkabintų skaitytoją atversti naują knygos lapą ir kitą dieną. Šis procesas nesibaigė. Daug kas priklausys nuo skaitytojų reakcijos į vienus ar kitus kūrinio kampus.
- Kodėl savo romanui pasirinkote būtent tokią - kunigo - istoriją ir kaip sugalvojote pavadinimą?
- Knygos pavadinimas turėjo būti „Griūvantys Gomoros bokštai”, tačiau internetui jis pasirodė pernelyg ilgas. Ir iš sutrumpinto pavadinimo „Gomora.lt” aišku, kad tai pasakojimas apie nuopuolį, dvasinius lūžius, asmenybės žlugimą.
Norą papasakoti nežinomo kunigo istoriją greičiausiai nulėmė pastarųjų metų mano paties asmeninės bendravimo patirtys su katalikų dvasininkijos luomo atstovais. Teko išvysti visko. Kai kurios šių žmonių gyvenimo pusės buvo tokios tamsios ir skaudžios, kad dalį istorijų teko netgi nutylėti.
Supratau, kad rašysiu knygą apie žmogų, atsidūrusį ne savo vietoje, peržengiantį visas protu suvokiamas ribas ir dėl to per daug nesisielojantį. Stipraus kontrasto regėjimas tarp to, ko norisi tikėtis iš mūsų sielų ganytojų, ir to, kaip yra iš tikrųjų, greičiausiai kamuoja ne mane vieną.
- Kaip manote, kaip jūsų romaną priims skaitytojai?
- Labai tikiuosi, kad atsiliepimai apie knygą bus nevienareikšmiški. Knyga pakankamai atvira, joje gausu sekso scenų, vidinės degradacijos, smurto. Rašydamas siekiau įvairiapusiškai atskleisti žmogaus žlugimo procesą. Tai tarsi kelias nuo nuopuolio iki visiško susinaikinimo.
Be to, skaitytojams tikriausiai bus įdomus kalbos kultūros aspektas. Ruošdamasis rašyti romaną surinkau nemenką stiprių posakių žodyną. Tikiuosi, kad „Gomora.lt” įneš savo indėlį į mito apie negebėjimą keiktis „riebiai” gimtąja lietuvių kalba griovimą.
Skaityti, jei pritrūkote lietuviškų keiksmažodžių.
Neskaityti, jei katalikų dvasininkijos luomas jums yra tabu - geriau jau nenorite žinoti, kas ir kaip ten iš tikrųjų vyksta.
Kanadoje gyvenanti menininkė Marina Bychkova kuria nuostabias porcelianines lėles. Kiekvienos mergaitės svajonė - turėti tokią. Tiesa, šios skirtos ne žaidimams, tai namų puošmena, interjero detalė, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Menininkė jas gamina itin detaliai ir kruopščiai. Tikroviškumas - pribloškiantis. Kiekviena detalė - Marinos rankų darbo. Menininkės darbai vertinami pasaulyje, už kai kuriuos kolekcionieriai pasiruošę pakloti daugiau nei 50 tūkst. litų.
Fernando Botero - Lotynų Amerikos dailininkas ir skulptorius, savo darbais skleidžiantis žinią visam pasauliui. Šio autoriaus darbus lengva atpažinti iš vaizduojamų ekstravagantiškų apvalių formų figūrų.
